Ilgoje kelionėje vairuotojas nuolat taiso sėdėseną: mažas nustatymas išsaugo jėgas

„Jau vėl nugara medinė“, – po kelių valandų prie vairo pasako keleivis, o vairuotojas tik kilsteli pečius ir dar kartą pasislenka sėdynėje. Vieną minutę jis atsilošia labiau, kitą – pasitraukia arčiau vairo, pakelia sėdynę, ištiesia vieną koją. Iš šalies atrodo, kad žmogus tiesiog nerimsta, tačiau ilgoje kelionėje kūnas taip bando pasakyti, jog jam nepatogu.

Važiuojant iš Vilniaus į pajūrį, per Lenkiją ar tiesiog ilgiau nei įprasta sukantis aplink miestą, nuovargis ne visada prasideda nuo miego trūkumo. Kartais jis kaupiasi visai tyliai: ima tempti sprandą, mausti juosmenį, sunkėja kojos, rankos vis stipriau spaudžia vairą. Kelionės pabaigoje žmogus gali jaustis pavargęs lyg po fizinio darbo, nors visą laiką, rodos, tik sėdėjo.

Dažnai problema slypi ne automobilyje ir ne pačiame kelio ilgyje, o keliuose sėdynės nustatymuose, kuriuos daug kas palieka tokius, kokius rado pirmą dieną. Tačiau tinkamai parinkta sėdėsena nėra smulkmena pedantams. Ji padeda mažiau įsitempti, geriau jausti automobilį ir išsaugoti daugiau jėgų tada, kai iki namų dar lieka nemažai kilometrų.

Kūnas pavargsta dar iki pirmos degalinės

Vairuotojas retai sėdi visiškai nejudėdamas. Jis spaudžia pedalus, suka vairą, žvalgosi į veidrodėlius, stebi kelią ir reaguoja į kitus eismo dalyvius. Jei sėdynė pernelyg toli, kiekvieną kartą spaudžiant sankabą ar stabdį tenka tįsti koją, o apatinė nugaros dalis nejučia atsiplėšia nuo atlošo. Jei sėdima per arti, keliai lieka stipriai sulenkti, rankos suspaustos, o pečiai pakyla aukštyn.

Tokioje padėtyje žmogų išvargina ne vienas didelis nepatogumas, bet šimtai mažų pastangų. Reikia pasiekti vairą, pasilenkti iki pavarų svirties, įtempti kaklą žiūrint į kelią ar vis iš naujo persėsti, nes atrodo, kad sėdynė „ne vietoje“. Po dviejų ar trijų valandų tai virsta dirglumu, mažesne kantrybe spūstyje ir noru kuo greičiau baigti kelionę.

Ypač gerai tai pažįsta šeimos, keliaujančios su vaikais. Vienas keleivis prašo sustoti, kitam reikia užkandžio, navigacija praneša apie perskaičiuotą maršrutą, o vairuotojui dar tenka kovoti su nutirpusia koja. Senjorui ilgai išbūti nepatogioje padėtyje gali būti dar sunkiau, o po darbo į kelią išsiruošęs žmogus dažnai jau pradeda kelionę su įsitempusiais pečiais ir pavargusia nugara.

Nuolatinis sėdėsenos taisymas savaime nėra blogas ženklas – kūnui iš tiesų reikia judesio. Tačiau jeigu vos pajudėjus iš vietos norisi keisti padėtį, verta ne kentėti, o ramiai peržiūrėti pagrindinius sėdynės ir vairo nustatymus. Kelių minučių dėmesys prieš išvažiuojant gali apsaugoti nuo valandų nepatogumo kelyje.

Ilgoje kelionėje vairuotojas nuolat taiso sėdėseną: mažas nustatymas išsaugo jėgasNuotrauka: Pixabay / Pexels

Ne gulima poza ir ne lenktynininko įtampa

Patogi vairavimo padėtis prasideda nuo atstumo iki pedalų. Sėdint vairuotojo nugara turėtų remtis į atlošą, o spaudžiant stabdžio pedalą koja neturėtų būti nei visiškai ištiesta, nei nemaloniai suspausta. Tai paprastas orientyras: automobilį valdyti turi būti lengva, nereikalaujant kiekvieną kartą pasitempti nuo sėdynės.

Atlošas taip pat dažnai paliekamas kraštutinėje padėtyje. Per daug atlenktas jis atrodo patogus tol, kol nereikia greitai pasukti vairo ar įvertinti situacijos sankryžoje. Tuomet rankos išsitiesia, pečiai praranda atramą, o galva slenka pirmyn. Per stačias atlošas turi kitą bėdą – ilgainiui verčia sėdėti įsitempus, tarsi vairuotojas laikytų egzaminą, o ne važiuotų kelionėje.

Vairą verta prisitraukti taip, kad rankos jo neieškotų. Rankos neturi būti ištiestos iki galo, o pečiai neturėtų atsiplėšti nuo atlošo bandant pasukti. Aukščiau ar žemiau nustatytas vairas gali atrodyti kaip nereikšminga detalė, bet netinkamas kampas greitai išduoda save sprando nuovargiu ir dilgčiojančiomis plaštakomis.

Jeigu automobilyje galima reguliuoti juosmens atramą, ją naudinga priderinti ne pagal principą „kuo stipriau, tuo geriau“. Jos paskirtis nėra spausti nugarą, o užpildyti natūralų tarpą juosmens srityje. Galvos atrama irgi neturėtų likti kažkur už sprando – tinkamai sureguliuota ji svarbi ne tik patogumui, bet ir tam, kad galva turėtų atramą staigesnėje situacijoje.

Trumpa pertrauka kartais padaro daugiau nei dar viena kava

Net ir idealiai nustatyta sėdynė nepanaikina fakto, kad kelias valandas sėdėti vienoje padėtyje žmogui nėra natūralu. Todėl ilgoje kelionėje verta sustoti ne tik tada, kai jau nebegalima kentėti. Išlipti, kelias minutes paeiti, pajudinti pečius ir kojas naudinga anksčiau, nei nuovargis pradeda reikštis pykčiu ar išsiblaškymu.

Praktika paprasta: prieš važiuojant susireguliuoti sėdynę, atlošą, vairą ir veidrodėlius, o ne daryti tai jau įsiliejus į srautą. Tuomet kelionės metu nebereikia lenktis prie vairo ar trūkčioti sėdynės ieškant patogesnės vietos. Jei automobiliu dalijasi keli šeimos nariai, verta ne aklai susitaikyti su ankstesnio vairuotojo nustatymais, o kiekvieną kartą skirti sau pusę minutės.

Čia svarbi ir kita pusė. Automobilių gamintojai siūlo vis daugiau reguliavimo galimybių, tačiau ne kiekvienas žmogus žino, ką jos iš tiesų keičia. O tie, kurie kasdien daug vairuoja darbo reikalais, kartais tiesiog neturi prabangos sustoti tada, kai kūnas to prašo. Vis dėlto nuovargio negalima „nugalėti“ vien garsesne muzika, atidarytu langu ar stipria kava – ypač kai jis atsiranda dėl įtampos ir nepatogios padėties.

Ilga kelionė neturi būti ištvermės išbandymas, po kurio sunkiausia būna ne vairuoti, o išlipti iš automobilio. Vairuotojas, kuris gali laisvai spausti pedalus, nesikūprina prie vairo ir laiku sustoja prasijudinti, į paskirties vietą atvyksta ne tik patogiau. Jis atvyksta su daugiau dėmesio ir mažiau to tylaus nuovargio, kuris kelyje kartais kainuoja daugiau nei papildomos penkios minutės sustojus.

Galiausiai gerą sėdėseną išduoda ne tai, kad apie ją galvojate visą kelią. Priešingai – ji gera tada, kai po kelių valandų suprantate, kad rankos, nugara ir kojos leido jums susitelkti į svarbiausią dalyką: saugiai grįžti ten, kur jūsų laukia.