Niujorkas lėtai skęsta: mokslininkai aiškinasi, ar dangoraižių svoris spartina miesto grimzdimą

Niujorkas daugeliui atrodo kaip miestas, kuris stovi tvirtai: stikliniai dangoraižiai, metro tuneliai, tiltai, oro uostai, milijonai žmonių ir nuolatinis judėjimas. Tačiau po visu šiuo didmiesčio vaizdu vyksta procesas, kurio plika akimi beveik nepastebėsi. Žemės paviršius kai kuriose miesto vietose pamažu sėda žemyn.

Tai nėra staigus skendimas, kaip katastrofų filmuose. Kalbama apie kelis milimetrus per metus. Bet dideliems pakrančių miestams net ir tokie skaičiai tampa svarbūs, kai jie kartojasi dešimtmečius. Ypač tada, kai tuo pačiu metu kyla jūros lygis, o ant žemės stovi milžiniška infrastruktūra – dangoraižiai, keliai, oro uostai, tuneliai ir požeminiai tinklai.

Miesto svoris – ne vien metafora

Viename iš tyrimų buvo atkreiptas dėmesys į labai paprastą, bet įspūdingą faktą: Niujorko pastatai sveria milžiniškai daug. Skaičiuojama, kad bendra jų masė siekia apie 760 milijonų tonų. Tai ne tik architektūrinis pasididžiavimas, bet ir fizinė apkrova žemei, ant kurios miestas pastatytas.

Žinoma, Niujorkas grimzta ne vien dėl dangoraižių. Žemės nusėdimą gali lemti daug veiksnių: geologinė sandara, požeminio vandens pokyčiai, natūralūs ilgalaikiai procesai, urbanizacija ir didžiulė infrastruktūros apkrova. Tačiau pastatų svoris tampa viena iš detalių, kuri verčia į miestą pažvelgti kitaip.

Kai žiūrime į dangoraižį iš apačios, matome aukštį. Mokslininkai žiūri ir į kitą pusę – ką toks svoris daro pagrindui, ant kurio viskas laikosi.

Palydovai parodė, kur žemė sėda greičiausiai

Naujesni tyrimai apėmė ne tik Niujorką, bet ir platesnę JAV rytinės pakrantės teritoriją. Mokslininkai analizavo radarinių palydovų duomenis, kurie leidžia labai tiksliai matuoti žemės paviršiaus aukščio pokyčius. Tokie pokyčiai gali būti per maži, kad žmogus juos pastebėtų kasdien, bet palydovai per kelerius metus gali parodyti aiškią tendenciją.

Duomenys atskleidė, kad didelė rytinės pakrantės dalis grimzta bent po 2 milimetrus per metus. Kai kuriose vietose šis greitis viršija 5 milimetrus per metus. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo menkniekis. Bet jei žemė per dešimt metų nusėda keliais centimetrais, o jūros lygis tuo pat metu kyla, pakrančių miestams tai jau tampa rimtu planavimo klausimu.

Tyrėjų vertinimu, apie 3700 kvadratinių kilometrų teritorijoje žemės grimzdimas viršija 5 milimetrus per metus. Tai daugiau nei vien pavienės vietos žemėlapyje. Tose zonose gyvena žmonės, stovi namai, driekiasi keliai, veikia uostai, oro uostai ir kiti svarbūs objektai.

Kodėl keli milimetrai gali būti problema?

Pats žemės nusėdimas nebūtų toks pavojingas, jei jis vyktų sausumoje, toli nuo jūros. Tačiau rytinė JAV pakrantė susiduria su dvigubu procesu: žemė leidžiasi žemyn, o vandens lygis kyla aukštyn. Tai reiškia, kad santykinis jūros lygis miestų atžvilgiu gali didėti greičiau, nei rodo vien vandenyno kilimo skaičiai.

Tyrime minima, kad kai kur žemės nusėdimo greitis yra didesnis nei vidutinis jūros lygio kilimas, siekiantis apie 4 milimetrus per metus. Tokiose vietose problema kaupiasi iš dviejų pusių. Miestas ne tik artėja prie vandens – vanduo kartu artėja prie miesto.

Tai ypač svarbu potvynių rizikai. Audros, liūtys ir pakrančių užliejimai tampa pavojingesni tada, kai žemė yra žemiau nei anksčiau. Net nedidelis aukščio skirtumas gali lemti, ar vanduo sustos gatvės pakraštyje, ar pasieks pastatus, tunelius, elektros įrangą ir kelius.

Rizika paliečia ne tik Niujorką

Niujorkas dėl savo dydžio ir dangoraižių dažniausiai atsiduria dėmesio centre, bet jis nėra vienintelis. Tyrėjai išskiria ir kitas vietoves: Long Ailendą, Baltimorę, Norfolką, Virdžinijos Bičą. Tai tankiai gyvenamos ir infrastruktūriškai svarbios teritorijos.

Niujorke atskiras dėmesys tenka vietoms aplink Johno F. Kennedy ir LaGuardia oro uostus. Oro uostai yra itin jautri infrastruktūra: kilimo ir tūpimo takai, drenažo sistemos, privažiavimo keliai ir pastatai turi veikti tiksliai. Net lėtas žemės paviršiaus judėjimas ilgainiui gali kelti papildomų priežiūros, remonto ir saugumo klausimų.

Panaši rizika galioja ir kitoms miesto sistemoms. Keliai, geležinkeliai, tuneliai, požeminiai vamzdynai, pastatų pamatai – viskas suprojektuota atsižvelgiant į tam tikras sąlygas. Kai žemės paviršius keičiasi, net ir lėtai, tai tampa ne teorine, o labai praktiška miesto problema.

Miestai turi matyti tai, ko žmogaus akis nepastebi

Didžiausia tokių tyrimų vertė yra ne sensacingas teiginys, kad „Niujorkas skęsta“. Vertė yra tikslumas. Palydoviniai duomenys leidžia pamatyti, kur žemė sėda greičiau, o kur procesas lėtesnis. Tai padeda miesto planuotojams, inžinieriams ir infrastruktūros prižiūrėtojams priimti geresnius sprendimus.

Jeigu žinoma, kad tam tikra teritorija leidžiasi greičiau, galima iš anksto planuoti drenažą, stiprinti pakrančių apsaugą, atsargiau vertinti naujų statybų projektus ar atnaujinti svarbią infrastruktūrą. Kitaip tariant, keli milimetrai per metus tampa rimtu argumentu tada, kai kalbama apie milijardus kainuojančius miestus.

Niujorko istorija primena vieną paprastą dalyką: didmiesčiai nėra nejudantys objektai. Jie kvėpuoja, plečiasi, spaudžia žemę, keičia aplinką ir patys tampa priklausomi nuo procesų, kurie vyksta po asfaltu bei betonu. Dangoraižių svoris gali būti tik viena šios dėlionės dalis, bet ji labai vaizdžiai parodo, kad net tvirčiausiai atrodantys miestai nėra visiškai stabilūs.

Niujorkas neskęsta per naktį. Tačiau jis pamažu sėda. Ir būtent tas lėtumas gali būti apgaulingas – nes tai, ko nematome šiandien, po kelių dešimtmečių gali tapti labai brangia problema.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!