Po 12 metų pakeičiau darbą ir alga padidėjo 600 eurų: buvę kolegos iki šiol mano, kad juos išdaviau

Dvylika metų dirbau toje pačioje įmonėje. Atėjau dar visai jaunas, kai atlyginimas atrodė padorus vien dėl to, kad jis apskritai buvo stabilus. Per tą laiką keitėsi vadovai, kolegos, kabinetai, net įmonės logotipas, o aš likau. Turėjau savo stalą, savo puodelį virtuvėlėje, žinojau, kas pirmadieniais būna blogos nuotaikos, kas visada pavėluos į susirinkimą ir kas prieš atlyginimo dieną ateis prašyti paskolinti 20 eurų iki rytojaus. Atrodė, kad ten jau nebe darbas, o kažkokia antra šeima. Ir turbūt būtent dėl to išėjimas buvo daug sunkesnis, nei turėjo būti.

Apie kitą darbą pradėjau galvoti ne todėl, kad nekenčiau savo kolegų ar norėjau kam nors kažką įrodyti. Tiesiog vieną vakarą atsisėdau ir paskaičiavau. Per dvylika metų mano atlyginimas buvo kilęs, bet labai lėtai. Pareigų daugėjo greičiau nei pinigų. Atsakomybės daugėjo dar greičiau. Nauji žmonės ateidavo ir kartais gaudavo beveik tiek pat, kiek aš, nors dar pusę metų klausdavo manęs, kaip padaryti paprasčiausius dalykus. Aš vis sau sakydavau, kad svarbu stabilumas, geri žmonės, patogi vieta, žinomas darbas. Bet kažkuriuo metu pradėjau suprasti, kad tais pačiais argumentais save laikau vietoje jau ne pirmus metus.

Pokalbį dėl naujo darbo priėmiau beveik slapta

Darbo skelbimą man atsiuntė pažįstamas. Parašė vieną sakinį: „Tau čia tiktų.“ Iš pradžių net neatsidariau. Po kelių dienų vis dėlto perskaičiau. Pareigos panašios, atsakomybės net šiek tiek aiškesnės, o atlyginimo rėžiai prasidėjo nuo sumos, kuri mano dabartinėje įmonėje atrodė beveik nepasiekiama. Vis tiek niekam nieko nesakiau. Net žmonai iš pradžių neužsiminiau, nes pats dar nebuvau apsisprendęs, ar išvis noriu kažką keisti.

Į pirmą pokalbį nuėjau daugiau iš smalsumo. Į antrą jau ėjau rimčiau. Po savaitės gavau pasiūlymą. Į rankas – maždaug 600 eurų daugiau per mėnesį. Atsimenu, žiūrėjau į tą laišką telefone ir kelias minutes nieko nedariau. 600 eurų nėra milijonas, bet mano gyvenime tai buvo labai daug. Tai buvo suma, už kurią galėjau nebeskaičiuoti kiekvieno didesnio pirkimo, daugiau atsidėti, ramiau planuoti atostogas ir tiesiog jaustis, kad mano darbas pagaliau vertinamas tiek, kiek pats maniau esąs vertas.

Ir vis tiek pirmas jausmas buvo ne džiaugsmas. O kaltė.

Galvojau apie kolegas. Apie tai, kas liks daryti mano darbų. Apie tai, kad vienas kolega ką tik pasiėmė paskolą ir nuolat kartodavo, jog dabar „niekur negali judėti“. Apie kitą, su kuriuo dvylika metų valgėme pietus prie to paties stalo. Galvojau net apie vadovą, nors jis niekada nebuvo mano draugas. Atrodė, kad išeidamas kažkam padarysiu problemą.

Dabar, žiūrėdamas atgal, matau, koks keistas tas jausmas. Įmonė juk nebūtų griuvusi, jei būčiau susirgęs, išėjęs atostogų ar tiesiog vieną dieną nebeatėjęs. Bet tada atrodė, kad mano sprendimas išeiti yra beveik asmeninis smūgis kitiems žmonėms.

Blogiausia buvo pasakyti ne vadovui, o kolegoms

Vadovui pasakiau pirmiausia. Tikėjausi sunkaus pokalbio, bet jis reagavo santūriai. Paklausė, ar sprendimas galutinis, tada paklausė, ar nauja įmonė pasiūlė daugiau. Pasakiau tiesą. Jis kelias sekundes patylėjo ir paklausė, kiek daugiau. Kai pasakiau, kad apie 600 eurų į rankas, jis linktelėjo ir atsakė: „Suprantu.“

Keisčiausia, kad po dvylikos metų laukiau kažko daugiau. Gal pasiūlymo likti. Gal klausimo, ar galima susitarti. Gal net paprasto „gaila, kad išeini“. Nieko tokio nebuvo. Pokalbis truko gal dešimt minučių. Išėjau iš kabineto ir tada pirmą kartą rimtai supratau, kad visa ta mano vidinė drama greičiausiai buvo svarbesnė man pačiam nei įmonei.

Kolegoms sekėsi pasakyti daug sunkiau. Vieni pasveikino. Keli nuoširdžiai pasakė, kad ir patys apie tai galvoja. Tačiau buvo ir kitokių reakcijų. „Nu va, pabėgai.“ „Mes čia liekam, o tu sau geresnės vietos susiradai.“ „Aišku, kai pinigai svarbiausia.“ Iš pradžių maniau, kad jie juokauja. Po kelių dienų supratau, kad ne visi.

Vienas žmogus, su kuriuo dirbau beveik nuo pirmos dienos, visiškai nustojo normaliai su manimi kalbėti. Pietų metu atsisėsdavau prie stalo – pokalbis nutildavo. Paklausdavau kažko apie darbą – atsakydavo vienu sakiniu. Galiausiai pats jo paklausiau, kas nutiko.

Jis pasakė: „Nieko. Tiesiog man keista. Visus metus kalbėjai, kad mes čia kaip komanda, o kai tik pasiūlė daugiau pinigų, išėjai.“

Tas sakinys mane užkabino stipriau, nei norėčiau pripažinti.

Pirmą mėnesį naujame darbe net negalėjau normaliai džiaugtis

Naujoje vietoje viskas buvo kitaip. Kiti žmonės, kitos sistemos, net kelias į darbą pasikeitė. Pirmomis dienomis jaučiausi taip, lyg būčiau vėl dvidešimtmetis praktikantas. Klausinėjau dalykų, kuriuos senoje įmonėje pats aiškindavau kitiems. Grįžęs namo būdavau pavargęs labiau nei anksčiau, nors realiai dirbdavau ne ilgiau.

Bet tada atėjo pirmas atlyginimas.

Atsidariau banko programėlę ir kelias sekundes tiesiog žiūrėjau į skaičių. Pirmą kartą po ilgo laiko pajutau ne stresą, ką reikės atidėti kitam mėnesiui, o normalų palengvėjimą. Sumokėjau visas sąskaitas, pervedžiau dalį į santaupas ir vis tiek liko daugiau, nei senajame darbe likdavo iki atlyginimo praėjus vos savaitei.

Tada ir atėjo nemaloniausia mintis: kodėl aš tiek metų bijojau išeiti?

Dar blogiau – pradėjau skaičiuoti, kiek pinigų būčiau uždirbęs daugiau, jei darbo būčiau ieškojęs anksčiau. Net jei skirtumas būtų buvęs ne 600, o 300 eurų, per metus tai jau 3 600 eurų. Per penkerius – 18 tūkstančių. Aišku, gyvenimas ne lentelė ir negali taip paprastai skaičiuoti, bet tada pirmą kartą supratau, kiek daug kainuoja įprotis likti vien todėl, kad baisu išeiti.

Buvę kolegos vis dar juokauja, bet juokas ne visada juokingas

Praėjo keli mėnesiai. Su dalimi buvusių kolegų ryšį palaikau iki šiol. Kartais susitinkame, kartais susirašome. Tačiau tema apie mano išėjimą vis dar išlenda. „Na kaip ten pas turtinguosius?“ „Ar jau pamiršai paprastus žmones?“ „Gal dabar kavą tu statai, juk uždirbi daugiau.“ Dažniausiai nusijuokiu. Nenoriu būti žmogus, kuris į viską reaguoja per jautriai.

Bet kartais tas humoras turi kartumo.

Vienas buvęs kolega neseniai pasakė: „Tu gerai padarei, bet jeigu visi taip darytų, kas tada čia dirbtų?“ Ir man tada pasidarė aišku, kokia keista logika ilgus metus laikė ne tik mane, bet ir kitus. Mes kažkodėl buvome įtikėję, kad likti ten, kur tavęs nebevertina taip, kaip norėtum, yra lojalumas. O išeiti ten, kur siūlo geresnes sąlygas, – savanaudiškumas.

Bet įmonė nėra šeima. Šita mintis man anksčiau skambėjo šaltai. Dabar ji atrodo tiesiog sveika. Darbe gali būti labai geri žmonės, draugai, puikus kolektyvas. Bet įmonė priima sprendimus pagal savo interesus. Jei reikės mažinti etatus, ji juos mažins. Jei reikės keisti komandą, pakeis. Jei žmogaus funkciją galima atlikti pigiau, kažkas anksčiau ar vėliau užduos tą klausimą.

Tad kodėl darbuotojas turėtų jaustis kaltas priimdamas sprendimą pagal savo interesus?

Dabar gailiuosi tik vieno dalyko

Nesigailiu, kad išėjau. Nesigailiu nė vieno iš tų papildomų 600 eurų. Nesigailiu net to nejaukumo, kurį teko ištverti paskutinėmis savaitėmis senajame darbe. Gailiuosi tik to, kad savo vertę taip ilgai matavau tuo, ką apie mane pagalvos kiti.

Dvylika metų yra labai daug. Per tiek laiko žmonės pripranta vieni prie kitų, susiformuoja santykiai, bendri juokeliai, net savotiška priklausomybė nuo pažįstamos aplinkos. Išeidamas iš tokios vietos tikrai kažką prarandi. Aš praradau kasdienius pietus su žmonėmis, kuriuos puikiai pažinojau. Praradau jausmą, kad galiu ateiti į darbą užsimerkęs ir žinoti, kas manęs laukia. Praradau saugumą.

Bet gavau kitą dalyką – supratimą, kad lojalumas neturėtų reikšti stovėjimo vietoje.

Jeigu būčiau išėjęs supykęs, palikęs neužbaigtus darbus, pakenkęs kolegoms ar specialiai sukėlęs problemų, tada galėčiau suprasti žodį „išdavystė“. Bet aš atidirbau visą įspėjimo laikotarpį, perdaviau darbus, paaiškinau viską žmogui, kuris mane pakeitė, ir išėjau be jokio konflikto.

Vienintelis dalykas, kurį padariau, – pasirinkau geresnes sąlygas sau.

Ir jeigu dėl to kažkam atrodau išdavikas, šiandien jau galiu su tuo gyventi.

Nes kiekvieno mėnesio pabaigoje, kai matau tuos papildomus 600 eurų sąskaitoje, pagalvoju ne apie tai, kiek daugiau uždirbu dabar.

Pagalvoju apie tai, kiek metų man reikėjo, kad pagaliau sau leisčiau išeiti.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!