Iš namuose keptų pyragų likdavo 400 eurų per mėnesį: atsivertusi VMI informaciją pirmiausia norėjau viską mesti

Tą vakarą turėjau iškepti du obuolių pyragus. Sviestas jau minkštėjo ant stalo, dėžutės buvo sulankstytos, o telefone laukė žinutė: „Ar galėtumėte išrašyti sąskaitą? Pyragą pirksime kolektyvui.“

Perskaičiau ją kelis kartus. Iki tol žmonės klausdavo, ar užteks dešimčiai asmenų, ar galiu nedėti riešutų, kada atsiimti. Apie sąskaitą niekas nebuvo užsiminęs. Padėjau telefoną prie miltų pakelio ir atsiverčiau kompiuterį. Norėjau greitai išsiaiškinti vieną dalyką, tačiau po valandos jau svarsčiau, ar apskritai galiu toliau priimti užsakymus.

Man keturiasdešimt dveji, gyvenu Šiauliuose, dirbu administratore. Pyragus kepdavau vakarais ir savaitgaliais. Tie maždaug 400 eurų, kurie likdavo per mėnesį, mūsų šeimai buvo juntami pinigai. Už juos nupirkome sūnui akinius, sutaisėme automobilį, kartais galėdavau parduotuvėje nebeatidėti brangesnio sviesto.

Iki tos žinutės man atrodė, kad tiesiog radau būdą truputį prisidurti.

Viskas prasidėjo nuo pyrago, kurį nusinešiau į darbą

Pirmą mokamą užsakymą gavau iš kolegės. Ji paragavo mano varškės pyrago ir paprašė iškepti tokį pat dukros gimtadieniui. Pasakiau kainą beveik atsiprašydama: suskaičiavau produktus ir pridėjau šiek tiek už darbą. Kai ji atsiuntė nuotrauką su tuščia lėkšte, džiaugiausi labiau nei gavusi atlyginimą.

Vėliau įdėjau kelias nuotraukas į savo „Facebook“ paskyrą. Atsirado pažįstamų pažįstamos, paskui – visai nematyti žmonės. Turėjau keturis pagrindinius pyragus, kainas ir sąsiuvinį, kuriame žymėjausi užsakymus. Penktadieniais kartais nebespėdavau normaliai pavakarieniauti: grįždavau iš darbo, persirengdavau ir įjungdavau orkaitę.

Vyras sakydavo, kad pati sau susiradau antrą pamainą. Aš atsakydavau, jog bent jau dirbu tai, kas patinka. Man buvo malonu, kad žmonės sugrįžta, rekomenduoja, parašo po šventės. Kai viena klientė pasakė, kad mano pyragas primena jos mamos kepinį, tą žinutę išsisaugojau.

Tik savo veiklos vis dar nevadinau verslu, nors jau turėjau nuolatinius klientus ir užsakymų kalendorių.

Skaitydama VMI paaiškinimus supratau, kad svarbūs veiklos požymiai: savarankiškumas, tęstinumas, siekis gauti ekonominės naudos. Nedidelis uždarbis savaime nereiškia, kad reguliari prekyba nebeturi būti vertinama kaip veikla. Mano sąsiuvinyje buvo kur kas daugiau nei vienas atsitiktinis pardavimas.

Pirmą kartą atskyriau gautus pinigus nuo tikro uždarbio

Atsiverčiau banko išrašą ir užsakymų sąsiuvinį. Per vieną mėnesį iš klientų buvau gavusi 780 eurų. Produktams išleidau apie 280 eurų, dėžutėms ir padėkliukams – 50. Dar maždaug 50 eurų pati buvau priskyrusi elektrai ir važinėjimui pirkti produktų bei pakuočių. Taip mano skaičiavimu likdavo 400 eurų.

Tačiau tai buvo likutis prieš mokesčius, o elektros ir kelionių išlaidas buvau įvertinusi apytiksliai. Dar reikėjo išsiaiškinti, ką ir kaip galėčiau pagrįsti apskaitoje. Iki tol mano buhalterija baigdavosi tuo, kad po didesnio apsipirkimo telefone susumuodavau kelis čekius.

Labiausiai išgąsdino pamatytas 20 procentų pajamų mokesčio tarifas. Mintyse iškart atėmiau jį nuo visų įplaukų ir nusprendžiau, kad nebeapsimoka. Tik perskaičiusi paaiškinimą iki galo supratau mokesčio kredito reikšmę: 2026 metais, kai individualios veiklos metinės apmokestinamosios pajamos neviršija 20 tūkst. eurų, faktinis GPM sudaro 5 procentus.

Palengvėjo, bet tik trumpam. Sužinojau, kad GPM nėra vienintelė prievolė – reikia įvertinti ir „Sodros“ įmokas. Kadangi dirbu pagal darbo sutartį, kasmėnesinių PSD įmokų tvarka man skiriasi, tačiau tai savaime nepanaikina metinių įmokų nuo individualios veiklos pajamų.

Ant lapelio užrašiau: „Neskaičiuoti iš nuogirdų.“ Tą vakarą pati jau buvau spėjusi ir išsigąsti per daug, ir apsidžiaugti per anksti.

Paaiškėjo, kad vien VMI neužteks

Iki tol buvau įsitikinusi: susitvarkysiu mokesčius, ir klausimas išspręstas. Tada pradėjau skaityti apie maisto gamybą namuose.

Sužinojau, kad tam tikrus produktus gaminti namų virtuvėje ir tiesiogiai parduoti vartotojams galima pagal supaprastintą tvarką. Vis dėlto veikla turi būti registruota Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, o galimybės priklauso nuo asortimento, kiekių ir sąlygų. Gairėse taip pat nurodyta atskirti šeimai ir pardavimui skirto maisto tvarkymą laike.

Apsižvalgiau po virtuvę. Ant vienos lentynos stovėjo užsakymų dėžutės, šalia – sūnaus sporto gertuvė. Šaldytuve šeimos produktai dalijosi vieta su kepiniams nupirktais ingredientais. Buvau įpratusi kruopščiai valyti paviršius ir plauti rankas, tačiau dabar reikėjo sistemiškai įvertinti visą darbo tvarką.

Iš pradžių supykau. Atrodė, kad dėl kelių pyragų turėsiu užpildyti pusę gyvenimo dokumentais. Paskui prisiminiau klientės klausimą apie riešutus. Jai tai galėjo būti svarbu dėl sveikatos, o mano atsakymas žinute buvo paremtas vien tuo, ką prisiminiau.

Žmogus, mokantis už mano kepinį, turi pagrindo tikėtis aiškios informacijos ir saugaus produkto. Tai pripažinti buvo nemalonu, nes iki tol labiausiai galvojau apie savo pastangas ir gerus ketinimus.

Sunkiausia buvo prisipažinti, kad pradėjau ne nuo to galo

Vyras grįžo į virtuvę ir paklausė, kodėl dar neįjungta orkaitė. Parodžiau jam savo užrašus. Jis pasiūlė pirmiausia susidėlioti klausimus, užuot per vieną vakarą nusprendus, kad viskas baigta.

Taip ir padariau. Atskirai susirašiau, ko klausti VMI apie veiklos įforminimą ir jau gautas pajamas, ko – „Sodros“, ko – VMVT apie mano virtuvę bei kepinių pasirinkimą. Ankstesnius pardavimus nusprendžiau atkurti pagal išrašus ir sąsiuvinį, o ne apsimesti, kad viskas prasidės tik nuo registracijos.

Naujų užsakymų priėmimą sustabdžiau, kol išsiaiškinsiu reikalavimus. Tai buvo skaudžiausia vakaro dalis. Telefone vis dar laukė klientės klausimas apie sąskaitą, o aš pirmą kartą negalėjau tiesiog parašyti: „Žinoma, iškepsiu.“

Pyragų mesti nenoriu. Tačiau kitą kartą skaičiuodama kainą turėsiu prisiminti ir darbo valandas, ir prievoles. Tie 400 eurų man tebėra svarbūs. Tik dabar noriu žinoti, kiek iš jų iš tiesų lieka mano šeimai ir ką turiu padaryti, kad galėčiau ramiai tęsti pradėtą darbą.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt