Nusipirkau oro gruzdintuvę už 120 eurų, nes visi gyrė. Po pusmečio ji stovi spintelėje, o aš vėl kepu orkaitėje

Pirmą vakarą, kai parsinešiau oro gruzdintuvę, ji vos tilpo ant mūsų virtuvės stalviršio tarp virdulio ir duonos dėžės. Man 38-eri, gyvenu Kaune su vyru ir dviem mokyklinukais, o vakarienės darbo dienomis dažniausiai lieka ant mano pečių. Tą prietaisą pirkau už 120 eurų, nes atrodė, kad pagaliau nereikės stovėti prie orkaitės ir keptuvės. Visi aplink kalbėjo, kad bulvytės būna traškios, vištiena iškepa greitai, o virtuvė neprisigeria kvapų. Tikėjausi, kad jis palengvins vakarus, kai grįžtu pavargusi, o vaikai jau nuo durų klausia, kas bus valgyti.

Iš pradžių net pasidėjau instrukciją į virtuvės stalčių, nors paprastai tokius lapus išmetu kartu su dėže. Socialiniuose tinkluose mačiau tiek paprastų idėjų, kad maniau, jog gaminsiu jame beveik viską: kotletus, daržoves, žuvį, net pusryčių bandeles. Vyras tik paklausė, ar dar vienas aparatas tikrai reikalingas, bet aš buvau įsitikinusi, kad šis nebus kaip sulčiaspaudė, kuri dabar dulkėja sandėliuke. Pirmas savaites gruzdintuvę naudojau beveik kasdien ir net draugei siūliau pirkti tokią pačią. Po pusmečio ji stovi apatinėje spintelėje už puodų, o aš dažniausiai vėl jungiu įprastą orkaitę.

Parduotuvėje atrodė, kad perku laisvesnius vakarus

Mintis apie oro gruzdintuvę kilo ne iš vieno didelio poreikio, o iš tų kasdienių vakarinių nervų. Grįžtu po darbo apie pusę šešių, nusiaunu batus, iš kišenės ištraukiu telefoną, o ant šaldytuvo jau kabo sąskaita ir vaikų būrelių grafikas. Tokią dieną norisi maisto, kuris pasidarytų greitai ir nepaliktų kalno indų. Atrodė, kad naujas prietaisas būtent tai ir išspręs.

Prieš pirkdama perskaičiau daug atsiliepimų ir žiūrėjau palyginimus. Žmonės kartojo, kad reikia mažiau riebalų, prietaisas greitas, o rezultatas beveik kaip kavinėje. Man patiko ir tai, kad nereikės kaitinti didelės orkaitės dėl kelių porcijų. 120 eurų tuo metu atrodė ne išlaida, o investicija į mažiau chaoso namuose.

Parduotuvėje rinkausi ne pačią mažiausią, nes mūsų keturi. Dėžė buvo didelė, į automobilį ją kėlėme abu su vyru, o namuose dar reikėjo sugalvoti, kur statysime. Vyras, stumdamas į šalį vaisių dubenį, pasakė: – Gerai, tik pažadėk, kad po mėnesio ji nekeliaus į spintelę. Aš nusijuokiau, nes tada tikrai maniau, kad jis klysta.

Pirmos vakarienės tikrai atrodė kaip atradimas

Pirmiausia kepiau šaldytas bulvytes, nes tai atrodė saugiausias bandymas. Jos išėjo visai neblogos: paviršius apskrudo, vidus liko minkštas, o vaikams patiko, kad nereikėjo laukti tiek, kiek prie orkaitės. Tą vakarą dar įdėjau vištienos gabalėlių, tik juos teko kepti atskirai. Vis dėlto tada tai neatrodė problema.

Kelias savaites bandžiau įvairius dalykus: supjaustytas cukinijas, karštus sumuštinius, pirktinius koldūnus, dešreles savaitgalio pusryčiams. Kai kas pavyko geriau, kai kas prasčiau, bet naujumas darė savo. Net pradėjau planuoti, ką darysiu kitą kartą, ir pirkdama maistą į krepšelį dėdavau produktus su mintimi: čia bus gruzdintuvei. Buvo smagu galvoti, kad pagaliau radau praktišką virtuvės sprendimą, o ne parsinešiau dar vieną madą.

Labiausiai džiaugiausi tais vakarais, kai reikėdavo vienos ar dviejų porcijų. Vyresnysis sūnus grįždavo vėliau iš treniruotės, ir galėdavau greitai pašildyti jam maistą, nejungdama visos orkaitės. Tada ir vyras pripažino, kad daiktas ne toks jau beprasmis. – Bulvės geresnės negu iš keptuvės, – vienąkart pasakė jis. Aš tą sakinį priėmiau beveik kaip pergalę.

Ant ankšto stalviršio pirmąkart naudojama oro gruzdintuvė su bulvytėmisNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Maža dėžė netilpo į mūsų įprastą vakarienę

Problemos prasidėjo ne staiga, o visai paprastai. Kai reikėdavo vakarienės visiems keturiems, paaiškėdavo, kad vienu kartu telpa per mažai. Jeigu kepu mėsą, garnyras laukia. Jeigu kepu bulves, tada dar reikia kažkur gaminti vištieną ar daržoves. Kol viena partija baigia kepti, pirmoji jau vėsta lėkštėse.

Orkaitėje galiu sudėti dvi skardas, šalia įdėti daržovių, o kartais ir apkepą kitai dienai. Oro gruzdintuvėje vis reikėjo pakratyti, pavartyti, pažiūrėti, ar mažesni gabalėliai nedega. Iš pradžių tai darydavau sąžiningai, bet po darbo tas papildomas vaikščiojimas prie stalviršio pradėjo erzinti. Greitis buvo tikras tada, kai gaminau mažai, o mūsų namuose mažai gaminti tenka retai.

Dar prisidėjo plovimas. Internete visi rašė, kad krepšelis lengvai išsiplauna, ir jis tikrai nėra baisus, kai kepi vien bulvytes. Bet po marinuotos vištienos ar riebesnių dešrelių dugne likdavo pridegusių gabaliukų, o grotelėse būdavo kampų, kuriuos reikėdavo šveisti šepetėliu. Kartais po vakarienės kriauklėje jau laukdavo puodas, salotų dubuo, vaikų gertuvės ir dar tas krepšelis. Tada paprasčiau atrodydavo į orkaitę įtiesti kepimo popieriaus ir po visko jį išmesti.

Vieną trečiadienį nustojau save įkalbinėti

Lūžis buvo visai paprastas. Vieną trečiadienį vėlai grįžome namo: vieną vaiką reikėjo paimti iš būrelio, kitam skaudėjo gerklę, o vyras parašė, kad užtruks darbe. Šaldytuve buvo vištienos šlaunelių, bulvių ir pusė pakelio pievagrybių. Ištraukiau oro gruzdintuvę, pastačiau ant stalo ir supratau, kad suksiuosi virtuvėje iki aštuntos, jei viską kepsiu dalimis.

Tąkart tiesiog įjungiau orkaitę, sudėjau viską į vieną skardą, pabarščiau prieskoniais ir palikau kepti. Per tą laiką padėjau vaikui susirasti termometrą, atsakiau į kelias žinutes ir išnešiau šiukšles. Vakarienė nebuvo kažkuo ypatinga, bet visi valgė šiltą maistą tuo pačiu metu. Man tą vakarą tai buvo svarbiau už traškesnį bulvių kraštelį.

Nuo tada gruzdintuvę traukdavau vis rečiau. Iš pradžių sakiau sau, kad tik laikinai, kol daug reikalų. Paskui ji persikėlė nuo stalviršio į spintelę, nes trukdė pjaustyti daržoves ir rinko dulkes. Dabar ją ištraukiu nebent tada, kai vaikai savaitgalį nori užkandžių arba reikia greitai pašildyti kelis vakar likusios picos gabalėlius. Ji nėra bloga, tik neatitiko mūsų šeimos valgymo ritmo.

Virtuvėje labiau vertinu ne pažadą, o įprotį

Iš šito pirkinio supratau, kad buitiniai daiktai dažnai parduodami kartu su gražesne kasdienybės versija. Atrodo, nusipirksi aparatą ir nuo rytojaus gaminsi lengviau, sveikiau, tvarkingiau. Bet prietaisas nepakeičia to, kad keturi žmonės grįžta namo skirtingu metu, vienas nemėgsta grybų, kitam reikia didesnės porcijos, o aš pati ne visada turiu jėgų bandyti naujus receptus. Dabar prieš pirkdama kažką virtuvei galvoju ne apie vieną gražų receptą, o apie paprastą antradienį po darbo.

• Įvertinu, kiek porcijų iš tikrųjų gaminu dažniausiai, ne tik savaitgalį.
• Pagalvoju, ar naują daiktą bus patogu plauti tada, kai jau esu pavargusi.
• Neskubu pirkti vien todėl, kad tą patį prietaisą giria pažįstami ar rodo internete.
• Jei įmanoma, pirmiau pasiskolinu panašų daiktą arba bent kelias savaites gaminu taip, lyg jį jau turėčiau.

Oro gruzdintuvės kol kas neparduodu, nes kartais ji vis tiek praverčia, nors spintelėje užima daugiau vietos, nei norėčiau. Gal žiemą vėl dažniau ją naudosiu, o gal vieną dieną atiduosiu sesei, kuri gyvena dviese ir dažnai gamina mažomis porcijomis. Nesigailiu taip, lyg būčiau padariusi didelę klaidą, bet antrą kartą už tuos pačius pinigus turbūt rinkčiausi ne pažadą, o tai, kas iš tiesų taupo mano laiką. O kaip pasielgtumėte jūs: laikytumėte tokį retai naudojamą daiktą namuose ar drąsiai paleistumėte?