Ozono skylė virš Antarktidos – tarp didžiausių istorijoje: mokslininkai įvardijo, kas ją išplėtė

2026 metų ozono skylė virš Antarktidos pagal sezoninį vidutinį plotą tapo septinta didžiausia nuo stebėjimų pradžios. Pagrindinė tokio padidėjimo priežastis – neįprastai stiprus poliarinis sūkurys, ilgai išlaikęs ozono ardymui palankias sąlygas. Tačiau NASA ir NOAA mokslininkai pabrėžia: šių metų rezultatas nepaneigia ilgalaikio ozono sluoksnio atsigavimo.

Intensyviausio ozono nykimo laikotarpiu, nuo rugsėjo 7-osios iki spalio 13-osios, skylės plotas vidutiniškai siekė apie 25 mln. kvadratinių kilometrų. Tai daugiau nei dvigubai viršija Jungtinių Valstijų teritoriją.

Didžiausias vienos dienos plotas užfiksuotas rugsėjo 18-ąją – 27,1 mln. kvadratinių kilometrų. Vis dėlto rekordas liko nepagerintas: didžiausia stebėjimų istorijoje ozono skylė užregistruota 2000 metais.

Svarbu ir tai, kad plotas nepasako visko. Šių metų skylė buvo labai plati, tačiau ozono koncentracija joje nenukrito taip smarkiai kaip kai kuriais ankstesniais itin blogais metais. Mokslininkai atskirai vertina ir nuskurdusios srities dydį, ir tai, kiek ozono joje liko.

Poliarinis sūkurys sudarė sąlygas ozonui nykti

Aplink Antarktidą besisukantis poliarinis sūkurys padeda izoliuoti labai šaltą stratosferos orą. Tokiomis sąlygomis susidaro poliariniai stratosferos debesys, kurių dalelių paviršiuje vyksta ozono ardymą skatinančios cheminės reakcijos.

Šiemet rugpjūtį ir rugsėjį iš žemutinės atmosferos kylantys didelio masto banginiai procesai, paprastai trikdantys sūkurį, buvo silpni. Dėl to jis išliko neįprastai didelis, o ozonui nykti tinkamos sąlygos apėmė platesnę teritoriją.

Taip situaciją aiškina NOAA Cheminių mokslų laboratorijos tyrėja Amy Butler. Tačiau oro sąlygų įtaka nereiškia, kad cheminės medžiagos staiga tapo nesvarbios: ozoną ardo iš žmogaus pagamintų junginių išsiskiriantis chloras ir bromas, o šaltis bei atmosferos cirkuliacija padeda šiam procesui įsibėgėti.

Be tarptautinių susitarimų padėtis būtų dar blogesnė

Dideli šių metų skaičiai gali sudaryti įspūdį, kad dešimtmečius taikyti ribojimai nedavė naudos. Tačiau mokslininkų vertinimas rodo priešingai.

Pasak NASA ozono tyrėjo Paulo Newmano, jeigu ozoną ardančių medžiagų atmosferoje tebebūtų tiek, kiek jų buvo apie 2000 metus, šių metų skylė galėtų būti dar maždaug 3,5 mln. kvadratinių kilometrų didesnė.

1987 metais priimtas Monrealio protokolas paskatino atsisakyti ozoną ardančių junginių, anksčiau plačiai naudotų šaldytuvuose, oro kondicionavimo įrangoje ir izoliacinėse medžiagose. Jų kiekio mažėjimas leidžia ozono sluoksniui palaipsniui atsikurti.

Atsigavimas nėra tolygus kasmetinis mažėjimas. Vienais metais atmosferos sąlygos pristabdo ozono nykimą, kitais – padeda jam sustiprėti. Todėl ilgalaikei tendencijai įvertinti neužtenka vieno sezono žemėlapio.

Kodėl atsigavimo dar teks laukti dešimtmečius?

Problema ta, kad dalis seniau išleistų junginių atmosferoje išlieka labai ilgai. Papildomai jų gali išsiskirti iš senos įrangos ir kitų anksčiau pagamintų gaminių.

Naujausias tarptautinis mokslinis vertinimas patvirtina, kad Antarktidos ozono sluoksnis atsigauna, nors atskirais metais skylės plotas, gylis ir gyvavimo trukmė smarkiai svyruoja.

NASA dabartiniuose paaiškinimuose nurodo, kad grįžimo prie maždaug 1980 metų ozono lygio virš Antarktidos tikimasi XXI amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, apie 2070-uosius. Tai prognozė, o ne tiksli skylės užsidarymo data. Šių metų milžiniškas plotas parodo, kiek daug dar lemia atmosferos sąlygos, net ir mažėjant ozoną ardančių medžiagų kiekiui.