Kai klaipėdietis Marius pardavė savo seną universalą, jis galvojo, kad pagaliau atsikratė ne automobilio, o nuolatinio galvos skausmo: draudimo, remonto, padangų, techninės apžiūros ir amžino klausimo, kas vėl bilda važiuoklėje. Jis nusprendė bent pusmetį pagyventi be mašinos. Po trijų mėnesių išvada buvo netikėta: automobilio jam trūko mažiau nei teisės bet kada išvažiuoti.
Sprendimas gimė ne iš ekologijos, o iš nuovargio
Marius nebuvo žmogus, kuris mėgo garsiai kalbėti apie tvarumą, anglies pėdsaką ar miestų ateitį be automobilių. Jis tiesiog pavargo.
Jo automobilis buvo dvylikos metų dyzelinis universalas, pirktas tada, kai atrodė praktiškas ir patikimas. Kurį laiką toks ir buvo. Vežė į darbą, prie jūros, pas tėvus į Kretingos pusę, į sodą, į parduotuvę, į servisą – pastaraisiais metais vis dažniau į servisą.
Iš pradžių gedimai buvo smulkūs. Lemputė, guolis, rankinis stabdis. Vėliau prasidėjo didesni darbai: sankaba, purkštukai, kažkas su elektronika, kažkas su išmetimu. Kiekvieną kartą servise sakydavo beveik tą patį:
– Dar važiuos, bet žiūrėkit.
Tas „žiūrėkit“ Mariui kainavo daugiau nervų nei pinigų. Jis pradėjo įsiklausyti į kiekvieną garsą. Jei automobilis sunkiau užsivesdavo ryte, diena prasidėdavo blogai. Jei važiuojant per duobę kažkas sukaukšėdavo, jis mintyse jau skaičiuodavo šimtus eurų.
Vieną vakarą, grįžęs iš darbo, Marius sustojo kieme ir tiesiog pasėdėjo automobilyje. Už lango pūtė klaipėdietiškas vėjas, prie laiptinės kažkas krovė pirkinius, o prietaisų skydelyje vėl degė geltona lemputė.
Ne raudona. Ne avarinė. Bet pakankamai erzinanti.
Tada jis pagalvojo: o kas, jei viso šito tiesiog nebereikėtų?
Po savaitės automobilis buvo įkeltas į skelbimus. Po dar dviejų – parduotas vyrui iš Šiaulių, kuris pasakė, kad „susitvarkys, čia nieko baisaus“.
Marius grįžo namo autobusu, kišenėje turėdamas pinigus ir keistą lengvumą. Pirmą kartą per daug metų jam nebereikėjo galvoti, kur pastatytas automobilis, ar rytoj baigsis draudimas ir kada keisti padangas.
Tą vakarą jis sau pasakė:
– Pabandysiu. Bent iki žiemos.
Pirmos savaitės atrodė net per geros
Marius gyveno Klaipėdoje, netoli Taikos prospekto. Darbas – centre, iki jo buvo galima nuvažiuoti autobusu arba, jei oras padorus, nueiti pėsčiomis per pusvalandį. Iš pradžių viskas atrodė beveik juokingai paprasta.
Rytais jis nebesėsdavo į šaltą automobilį. Nebereikėdavo gremžti stiklo, ieškoti vietos aikštelėje, keiktis dėl spūsčių prie žiedų. Į autobusą įlipdavo su ausinėmis, pasiklausydavo tinklalaidės arba tiesiog žiūrėdavo pro langą į miestą, kurį anksčiau matydavo tik per priekinį stiklą.
Pirmą mėnesį jis net pajuto, kad daugiau juda. Iki stotelės, nuo stotelės, į parduotuvę, į namus. Ne sportas, bet kūnas nebebuvo nuolat perkeliamas nuo kėdės prie vairo ir nuo vairo prie biuro kėdės.
Pinigai irgi pasijuto greitai. Nebeliko kuro, draudimo, remonto, plovyklos, parkavimo smulkmenų. Marius net susikūrė atskirą sąskaitą ir pervesdavo į ją sumą, kurią anksčiau maždaug išleisdavo automobiliui.
Po pirmo mėnesio ten jau buvo tiek, kad jis nusipirko naują striukę ir vis tiek liko daugiau, nei tikėjosi.
Draugai reagavo skirtingai. Vieni sakė, kad jis išprotėjo.
– Lietuvoje be mašinos? Nu tu ir optimistas.
Kiti pavydėjo.
– Aš irgi norėčiau, bet su vaikais neįmanoma.
Marius pats jautėsi lyg mažas miesto eksperimentas. Jis atrado, kad dalis kelionių, kurias anksčiau automatiškai darydavo automobiliu, iš tikrųjų nebuvo būtinos. Į parduotuvę galima nueiti dažniau, bet pirkti mažiau. Į centrą galima nuvažiuoti autobusu ir nesukti galvos dėl parkavimo. Net prie jūros galima nusigauti viešuoju transportu, jei nesitiki grįžti su trimis krepšiais daiktų ir sulankstoma kėde.
Pirmos savaitės jam patiko.
Tačiau tada prasidėjo situacijos, kurių neįvertini, kol turi raktelius stalčiuje.
Be automobilio miestas veikia, bet gyvenimas ne visada telpa į maršrutą
Pirmas rimtesnis nepatogumas nutiko dėl mamos. Ji gyveno Kretingos rajone, nedideliame miestelyje. Vieną šeštadienį paskambino ir paprašė atvažiuoti padėti sutvarkyti sandėliuko – reikėjo išnešti seną spintą, nuvežti kelis daiktus į atliekų aikštelę, parvežti trąšų.
Anksčiau Marius būtų sėdęs į automobilį ir po keturiasdešimties minučių jau būtų buvęs vietoje. Dabar reikėjo derinti autobusą, laiką, persėdimą, o spintos ir trąšų klausimas apskritai pakibo ore.
Jis paprašė draugo pagalbos.
Draugas padėjo, bet Marius visą dieną jautėsi skolingas. Ne dėl pinigų. Dėl to nemalonaus priklausymo nuo kito žmogaus grafiko.
Antra problema atsirado per lietų. Klaipėdoje lietus nėra tik vanduo iš dangaus. Tai atskira miesto būsena: vėjas pučia skersai, skėtis tampa bejėgis, o kelnės sušlampa taip, lyg būtum brendęs per griovį. Vieną vakarą Marius po darbo laukė autobuso penkiolika minučių. Telefonas rodė, kad atvažiuos po keturių, paskui po septynių, paskui vėl po trijų. Kai autobusas pagaliau atvažiavo, jis buvo pilnas šlapių, pavargusių žmonių.
Tą akimirką Marius pirmą kartą nuo pardavimo pagalvojo apie savo seną universalą su šiluma, kurią galima įsijungti per minutę.
Trečia problema buvo spontaniškumas. Draugai sekmadienį pasiūlė nuvažiuoti į Karklę pasivaikščioti. Automobiliuose vietos lyg ir buvo, bet Marius vėl turėjo klausti:
– O mane paimtumėt?
Niekas neatsisakė. Visi sakė „aišku“. Bet jis pats pajuto, kaip nemalonu tapti žmogumi, kurį reikia įtraukti į logistiką.
Jis suprato, kad automobilis jam buvo ne tik transportas. Tai buvo galimybė nesiderinti.
Didžiausias netikėtumas – žmonių reakcijos
Marius tikėjosi, kad bus sunku su kelionėmis. Nesitikėjo, kad bus tiek komentarų.
Kai darbe kolegos sužinojo, kad jis ne laikinai paliko automobilį servise, o sąmoningai gyvena be jo, prasidėjo mažos apklausos.
– Tai ką, neturi pinigų naujam?
– O kaip į parduotuvę?
– O jeigu reikės į ligoninę?
– O su pasimatymais kaip?
Paskutinis klausimas jį prajuokino, bet kartu parodė, kiek daug Lietuvoje automobilis reiškia ne tik praktiškai. Jis yra statusas, suaugusio žmogaus savarankiškumo ženklas, kartais net savotiškas padorumo įrodymas. Jei neturi automobilio, turi paaiškinti, kodėl. Tarsi būtum atsisakęs ne daikto, o gyvenimo normos.
Vieną kartą Marius susitiko su moterimi, su kuria susipažino internetu. Po kavos ji paklausė, kur jo automobilis. Jis ramiai paaiškino, kad pardavė ir dabar gyvena be jo.
Ji nusišypsojo, bet veide šmėstelėjo kažkas tarp nuostabos ir atsargumo.
– Įdomiai, – pasakė. – Aš tai negalėčiau.
Nieko blogo. Bet Marius pajuto, kad jo sprendimas kai kuriems žmonėms skamba ne kaip eksperimentas, o kaip trūkumas.
Šeima irgi reagavo savaip. Mama nerimavo:
– O jeigu naktį reikės kažkur važiuoti?
Tėvas buvo tiesesnis:
– Vyras be mašinos – kaip meistras be įrankių.
Marius nepyko. Jis suprato, iš kur tai ateina. Jų kartai automobilis buvo sunkiai gautas laisvės simbolis. Jo kartai – dažnai ir laisvė, ir našta viename.
Bet komentarai pamažu vargino. Keisčiausia buvo tai, kad niekas neklausė, kaip jis jaučiasi sutaupydamas kelis šimtus eurų per mėnesį. Visi pirmiausia klausdavo, kaip jis išgyvena.
Eksperimentas pradėjo keisti ne maršrutus, o įpročius
Po antro mėnesio Marius įsigijo gerą kuprinę ir lietpaltį. Tai skamba kaip smulkmena, bet jam tai buvo lūžis. Kol žmogus galvoja automobilio logika, jis viską planuoja kitaip: pirkinius krauna į bagažinę, striukė gali būti bet kokia, batai – nepritaikyti ilgesniam ėjimui, o oras yra tik tai, ką matai pro stiklą.
Be automobilio oras tampa realybe.
Jis išmoko žiūrėti ne tik į temperatūrą, bet ir į vėją. Išmoko turėti mažesnį pirkinių sąrašą. Išmoko planuoti laiką pagal autobusą, bet kartu ir nepalikti visko paskutinei minutei. Pradėjo daugiau vaikščioti. Atrasti mažas parduotuves arčiau namų. Rečiau važiuoti į didelius prekybos centrus vien dėl to, kad „ten visko yra“.
Pamažu jis pastebėjo, kad be automobilio mažiau perka nereikalingų daiktų. Kai kiekvieną pirkinį turi parsinešti pats, trys akcijinės skalbiklio pakuotės nebeatrodo tokia gera idėja.
Tačiau eksperimentas nepadarė jo fanatiku. Jis nesakė, kad visi turi atsisakyti automobilių. Priešingai – dabar dar aiškiau matė, kam automobilis būtinas: šeimoms su mažais vaikais, gyvenantiems užmiestyje, slaugantiems artimuosius, dirbantiems pamainomis, vežiojantiems įrankius ar gyvenantiems ten, kur viešasis transportas baigiasi per anksti.
Jis tik suprato, kad dalis žmonių važinėja automobiliu ne todėl, kad visada reikia, o todėl, kad nebeįsivaizduoja alternatyvos.
Po trijų mėnesių išvada buvo ne „už“ ir ne „prieš“
Trečio mėnesio pabaigoje Marius suskaičiavo pinigus. Atskiroje sąskaitoje buvo suma, kuri jį rimtai nustebino. Ne teoriniai sutaupymai, ne „kažkada turėtų pasijausti“, o tikri pinigai. Už juos būtų galėjęs nusipirkti naudotą motorolerį, atsidėti kelionei arba tiesiog ramiau gyventi.
Tą patį vakarą jis grįžo namo autobusu. Buvo vėjuota, kaip Klaipėdoje dažnai būna, bet nelijo. Autobuse sėdėjo prie lango, žiūrėjo į šviesas prie uosto ir galvojo, kad seniau tokiomis akimirkomis būtų tiesiog nervingai spaudęs sankabą spūstyje.
Jam patiko neturėti automobilio.
Bet jam nepatiko neturėti pasirinkimo.
Tai ir tapo netikėta išvada. Problema buvo ne automobilis. Problema buvo priklausomybė nuo jo – arba nuo jo nebuvimo. Kai turi automobilį, pradedi juo spręsti net tas keliones, kurias galėtum nueiti pėsčiomis. Kai jo neturi, kai kurios paprastos situacijos tampa per daug sudėtingos.
Marius nusprendė neskubėti pirkti kito. Bet jis pakeitė taisykles: automobilis jam turėtų būti ne kasdienis įprotis, o įrankis konkrečioms situacijoms. Jis pradėjo naudotis automobilių dalijimosi paslaugomis, kai reikėjo nuvežti didesnius daiktus. Kelionėms pas mamą kartais nuomodavosi automobilį parai. Kasdienai liko viešasis transportas, ėjimas pėsčiomis ir, kai oras leisdavo, dviratis.
– Aš nepardaviau automobilio tam, kad tapčiau geresnis žmogus, – vėliau juokėsi jis draugams. – Pardaviau, nes pavargau mokėti už daiktą, kuris mane patį valdė.
Ką jis suprato apie gyvenimą Lietuvoje be mašinos
Marius po šio eksperimento sakė, kad Lietuvoje gyventi be automobilio įmanoma, bet labai priklauso nuo adreso, darbo, šeimos situacijos ir charakterio. Klaipėdoje, jei gyveni patogesnėje miesto vietoje, tai gali veikti. Mažame miestelyje ar priemiestyje – jau visai kita istorija.
Jis taip pat suprato, kad be automobilio reikia ne tik maršrutų, bet ir orumo. Miestai dažnai formaliai turi viešąjį transportą, šaligatvius, dviračių takus. Bet žmogus greitai pajunta, ar sistema sukurta jam patogiai gyventi, ar tik teoriškai „galima nuvažiuoti“.
Jei stotelėje nėra pastogės, jei vakare autobusai reti, jei dviračių takas baigiasi ties pavojinga sankryža, jei į užmiestį nuvykti be automobilio tampa pusdienio užduotimi, tada žmonės renkasi mašinas ne iš meilės vairavimui. Jie renkasi jas dėl saugumo ir kontrolės.
Marius automobilio nepasiilgo taip, kaip tikėjosi. Jis nepasiilgo remonto sąskaitų, padangų keitimo, spūsčių, parkavimo ir degalų kainų. Bet pasiilgo jausmo, kad bet kurią akimirką gali sėsti ir važiuoti.
Todėl jo eksperimentas baigėsi ne kategorišku sprendimu, o brandesniu santykiu: automobilis nėra nei priešas, nei būtinas suaugusio žmogaus atributas. Jis yra patogus, brangus ir kartais per daug sureikšmintas įrankis.
O didžiausias atradimas buvo paprastas: laisvė nėra vien turėti raktelius kišenėje. Kartais laisvė yra suprasti, kada jų iš tikrųjų reikia.
