Automobilis jus stebi tyliai: vairuotojai spaudžia „sutinku“ ir net nepagalvoja, kur keliauja jų duomenys

Dar visai neseniai automobilis buvo tiesiog transporto priemonė: sėdi, užvedi, važiuoji. Dabar jis labiau primena išmanųjį telefoną ant ratų. Jis turi navigaciją, mikrofonus, kameras, programėles, balso asistentus, ryšį su gamintojo serveriais ir nuolat renka informaciją apie tai, kaip, kur ir kada vairuojate.

Dauguma vairuotojų apie tai susimąsto tik tada, kai nusiperka naują automobilį ir salone jiems pasiūloma susieti telefoną, atsisiųsti programėlę, aktyvuoti nuotolinį užvedimą ar sutikti su „paslaugų teikimo sąlygomis“. Paprastai tuo metu norisi kuo greičiau išvažiuoti su nauju pirkiniu, todėl mygtukas „sutinku“ paspaudžiamas beveik automatiškai.

Tačiau būtent čia prasideda nematoma istorijos dalis. Automobilis gali žinoti ne tik ridą ar kuro sąnaudas. Jis gali rinkti maršrutus, vietos istoriją, telefono kontaktus, balso komandas, salono kameros vaizdus, o kai kuriuose modeliuose – ir veido atpažinimo duomenis.

Naujas automobilis tampa duomenų rinkimo mašina

Australijos elektromobilių asociacijos pateiktoje apžvalgoje teigiama, kad beveik 70 automobilių markių, parduodamų Australijoje, gali perduoti vairuotojų duomenis į serverius 12 skirtingų šalių. Nors kalbama apie Australijos rinką, pati problema nėra vien Australijos. Tokie patys išmanūs automobiliai važinėja ir Europos keliais, taip pat Lietuvoje.

Šiuolaikinis vairuotojas automobilyje dažnai palieka daugiau informacijos, nei pats supranta. Navigacija rodo, kur važiuojate į darbą, kur gyvenate, kur lankotės savaitgaliais. Telefonas perduoda kontaktus ir skambučių informaciją. Balso asistentas apdoroja komandas. Salono kamera gali stebėti vairuotojo veidą, nuovargį ar elgesį prie vairo.

Visa tai pristatoma kaip patogumas ir saugumas. Automobilis gali įspėti apie pavojų, padėti rasti kelią, pasiūlyti servisą, atnaujinti programinę įrangą ar pagerinti vairavimo patirtį. Bet klausimas lieka labai paprastas: kiek šių duomenų iš tiesų būtina rinkti, o kiek jų tampa dar vienu verslo produktu?

Vairuotojas dažnai net nežino, kam davė leidimą

Didžiausia problema nėra vien tai, kad duomenys renkami. Problema ta, kad daug žmonių nesupranta, kokiam rinkimui sutinka. Automobilio nustatymuose privatumo meniu dažnai paslėptas giliai, formuluotės ilgos ir painios, o dalis funkcijų įjungiama dar atsiimant automobilį.

Žmogus nusiperka automobilį, džiaugiasi dideliu ekranu, belaidžiu ryšiu, programėle telefone ir galimybe matyti, ar užrakintos durys. Tačiau retas tuo metu skaito, ar gamintojas gali naudoti važiavimo istoriją, diagnostikos duomenis, balso įrašus ar kitą informaciją.

Kai kurie duomenys tikrai reikalingi techninei priežiūrai ir saugumui. Pavyzdžiui, automobilis gali siųsti informaciją apie gedimus, baterijos būklę ar programinės įrangos klaidas. Tačiau visai kas kita – perteklinis sekimas, kai renkama tai, kas nėra būtina pačiam automobiliui veikti.

Būtent todėl privatumo gynėjai vis garsiau kalba, kad jautri informacija turėtų būti apdorojama pačiame automobilyje, o ne automatiškai siunčiama į gamintojo debesį.

Automobilių duomenys jau tampa milžinišku verslu

Ši tema jautri ir dėl pinigų. Konsultacijų bendrovės „McKinsey“ vertinimu, automobilių duomenų rinka iki 2030 metų gali tapti šimtų milijardų dolerių vertės verslu. Tai reiškia, kad vairuotojų maršrutai, įpročiai, naudojimo duomenys ir techninė informacija gali būti vertingi ne tik gamintojams, bet ir draudikams, servisams, technologijų įmonėms ar reklamos rinkai.

Čia atsiranda labai nepatogus klausimas: ar vairuotojas vis dar yra tik automobilio savininkas, ar kartu tampa ir duomenų šaltiniu?

Jeigu žmogus moka dešimtis tūkstančių eurų už automobilį, natūralu tikėtis, kad jis valdys ne tik raktelius, bet ir informaciją, kurią tas automobilis sukuria. Tačiau realybėje duomenų kontrolė dažnai lieka gamintojo pusėje.

Lietuvoje vairuotojams verta patikrinti nustatymus

Lietuvos vairuotojams ši tema ypač aktuali dėl sparčiai daugėjančių naujų ir naudotų išmanių automobilių. Į šalį atvyksta automobiliai iš Vokietijos, Norvegijos, Nyderlandų, JAV ir kitų rinkų. Kartu su jais atkeliauja ir gamintojo programėlės, paskyros, nuotolinės paslaugos bei duomenų rinkimo nustatymai.

Pirmas dalykas, kurį verta padaryti įsigijus automobilį, – peržiūrėti privatumo nustatymus. Reikia patikrinti, ar įjungtas naudojimo duomenų bendrinimas, ar veikia salono kamera, ar aktyvus balso asistentas, ar automobilis sinchronizuoja telefono kontaktus. Jei funkcija nereikalinga, ją verta išjungti.

Ypač svarbu tai padaryti parduodant automobilį. Prieš perduodant raktelius kitam žmogui reikėtų ištrinti savo paskyrą, navigacijos istoriją, telefonų sąrašą, kontaktus ir visus susietus įrenginius. Kitaip naujas savininkas gali rasti daugiau asmeninės informacijos, nei jūs norėtumėte palikti.

Patogumas neturi reikšti aklo sutikimo

Išmanūs automobiliai savaime nėra blogis. Jie gali būti saugesni, patogesni, ekonomiškesni ir lengviau prižiūrimi. Tačiau patogumas neturėtų reikšti, kad vairuotojas nebeturi jokios kontrolės.

Jeigu automobilis renka duomenis, žmogus turi aiškiai žinoti, kokius, kodėl, kam jie perduodami ir kaip juos ištrinti. O svarbiausia – jis turi turėti teisę pasakyti „ne“ toms funkcijoms, kurios nėra būtinos vairavimui.

Naujas automobilis šiandien gali būti labai protingas. Bet vairuotojas neturėtų būti naivus. Prieš spaudžiant „sutinku“, verta prisiminti: kartais tas vienas mygtukas leidžia ne tik naudotis paslauga, bet ir atveria duris į visą jūsų kasdienio judėjimo istoriją.