Londone apribojo taršius automobilius – po kelių metų vaikų plaučiai pradėjo rodyti visai kitokius rezultatus

Kai mieste pradedama kalbėti apie taršius automobilius, labai greitai prasideda ginčai. Vieni sako, kad senus dyzelius reikia griežčiau riboti, nes žmonės kvėpuoja tuo, ką išmeta gatvėse stovintys automobiliai. Kiti pyksta, kad tokie sprendimai pirmiausia smogia paprastiems vairuotojams, kurie ne iš gero gyvenimo važinėja senesne mašina. Ir abi pusės dažnai kalba labai karštai, nes tema paliečia ne tik ekologiją, bet ir piniginę.

Tačiau naujas Londono pavyzdys parodė vieną dalyką, kurį ginčuose lengva pamiršti: kalba eina ne vien apie automobilius, mokesčius ar leidimus įvažiuoti. Kalba eina ir apie vaikus, kurie kasdien eina į mokyklą šalia judrių gatvių, laukia autobuso prie sankryžų, žaidžia kiemuose ir kvėpuoja tuo pačiu oru, kurį miestas jiems duoda.

Moksliniame žurnale „Lancet Public Health“ paskelbtame tyrime teigiama, kad Londono itin mažos taršos zonos, vadinamos ULEZ, įvedimas reikšmingai prisidėjo prie vaikų plaučių būklės pagerėjimo. Kitaip tariant, sumažinus labiausiai taršių automobilių judėjimą, vaikų kvėpavimo sistema pradėjo rodyti geresnius rezultatus.

Ir čia svarbiausia ne politinis šūkis, o pats faktas: oro taršos padaryta žala vaikų plaučių vystymuisi gali būti ne tokia negrįžtama, kaip ilgai atrodė.

Anksčiau Londono vaikų plaučiai buvo atsilikę nuo bendraamžių

Tyrėjai atkreipė dėmesį į labai nemalonų dalyką. Istoriškai eismo keliama azoto dioksido tarša Londone buvo siejama su prastesniais 8–9 metų vaikų plaučių rodikliais. Skaičiai skambėjo rimtai: vaikų plaučių tūris buvo maždaug 5–10 proc. mažesnis nei bendraamžių, gyvenančių švaresnėse teritorijose.

Iš pirmo žvilgsnio keli procentai gali neatrodyti dramatiškai. Bet kai kalbame apie vaiką, kurio organizmas dar tik vystosi, tokia pradžia gali lydėti ilgai. Prastesnė plaučių funkcija vaikystėje vėliau gali reikšti didesnę astmos, lėtinių kvėpavimo takų ligų ar net širdies ir kraujagyslių problemų riziką suaugus.

Tai nėra situacija, kurioje vaikas pats gali ką nors pakeisti. Jis nepasirenka, prie kokios gatvės yra jo mokykla. Ne jis sprendžia, kiek automobilių pravažiuos pro jo namus. Ne jis nusprendžia, ar pro langą į klasę sklis švaresnis, ar labiau užterštas oras. Todėl oro kokybės klausimas mieste visada yra ir socialinis klausimas: silpniausi dažnai moka už sprendimus, kurių patys nepriėmė.

Kas pasikeitė įvedus mažos taršos zoną

Kad patikrintų, ar ULEZ tikrai duoda rezultatą, Oksfordo ir Londono Karalienės Marijos universiteto mokslininkai stebėjo vaikus nuo 2018 iki 2022 metų. Tyrime dalyvavo 1664 vaikai Londone ir 1750 vaikų Lutone, kur tokios itin mažos taršos zonos nebuvo.

Pradžioje Londono vaikų plaučių rodikliai buvo prastesni. Tai nestebino, nes didmiestyje eismas intensyvesnis, o azoto dioksido tarša ilgą laiką buvo didelė problema. Tačiau po ribojimų įsigaliojimo situacija ėmė keistis. Per penkerius metus Londono vaikų patiriama azoto dioksido tarša mažėjo maždaug dvigubai sparčiau, o jų plaučių tūrio ir sveikatos rodikliai pagerėjo tiek, kad priartėjo prie kontrolinės grupės duomenų.

Paprastai tariant, vaikai pradėjo kvėpuoti švaresniu oru, o jų organizmas į tai sureagavo. Tai labai svarbi žinia, nes dažnai atrodo, kad miesto tarša yra tarsi fonas, prie kurio visi tiesiog pripranta. Tačiau tyrimas rodo, kad sprendimai gatvėse gali gana greitai pasimatyti vaikų sveikatoje.

Kodėl dėl tokių zonų visada kyla pyktis

Londonas ULEZ įvedė ne be konfliktų. Daliai vairuotojų tai reiškė papildomas išlaidas, poreikį keisti automobilį arba mokėti už įvažiavimą su taršesne transporto priemone. Tokiose situacijose žmonių pyktis suprantamas. Ne kiekvienas gali rytoj nusipirkti naujesnį automobilį. Ne kiekvienas gyvena šalia metro ar patogaus viešojo transporto. Ne kiekvienas turi darbą, į kurį gali nuvažiuoti dviračiu.

Būtent todėl mažos taršos zonos dažnai tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir socialinio teisingumo klausimu. Jei miestas tiesiog pasako „senesni automobiliai nepageidaujami“, bet nepadeda žmonėms prisitaikyti, dalis visuomenės tai priima kaip baudą už tai, kad gyvena ne taip turtingai.

Tačiau kita medalio pusė – sveikata. Ypač vaikų. Jei tyrimai rodo, kad švaresnis oras tiesiogiai gerina vaikų plaučių būklę, tada diskusija tampa daug sunkesnė. Nebegalima apsimesti, kad tai tik „žaliųjų užgaida“ ar dar vienas būdas surinkti pinigus. Klausimas tampa paprastas: kiek miesto patogumo ir senų įpročių esame pasirengę laikyti svarbesniais už vaikų kvėpavimą?

Ką tai reiškia Lietuvai

Lietuvoje tokia tema taip pat nebūtų lengva. Pakanka įsivaizduoti diskusiją Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, jei būtų rimčiau prabilta apie griežtesnius taršių automobilių ribojimus kai kuriose miesto dalyse. Vieni iškart sakytų, kad pagaliau reikia saugoti žmones nuo dūmijančių automobilių. Kiti klaustų, kuo važiuoti tiems, kurie naujo automobilio neįperka, o viešasis transportas jų maršruto normaliai neaptarnauja.

Bet Londono tyrimas leidžia į šią temą pažiūrėti ne vien per vairuotojo pyktį ar savivaldybės planus. Jis primena, kad šalia judrių gatvių yra mokyklos, darželiai, daugiabučių kiemai, stotelės. Vaikai ten ne diskutuoja apie politiką, o tiesiog kvėpuoja.

Tai nereiškia, kad Lietuvoje rytoj reikia aklai kopijuoti Londoną. Miestai skirtingi, žmonių pajamos skirtingos, transporto įpročiai taip pat skirtingi. Bet principas labai aiškus: jeigu norime sveikesnių vaikų, vien pasakyti „atidarykite langus“ neužtenka. Reikia galvoti, kas važiuoja pro tuos langus.

Švaresnis oras nėra tik gražus šūkis

Londono meras Sadikas Khanas po tyrimo pareiškė, kad šie duomenys pateisina ULEZ įvedimą ir plėtrą. Aišku, dalis ekspertų primena, kad tyrimo laikotarpiu oro kokybei įtakos galėjo turėti ir COVID-19 pandemijos ribojimai, kai eismas kai kuriais etapais sumažėjo savaime. Tai svarbi pastaba, nes vieno veiksnio tokiuose tyrimuose niekada nereikia suabsoliutinti.

Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad rezultatai rodo labai aiškią kryptį: griežtesnės oro kokybės taisyklės miestuose gali duoti greitą ir išmatuojamą naudą vaikų sveikatai. Ne po kelių dešimtmečių, ne vien teorijoje, o per kelerius metus.

Ir gal čia yra pagrindinė šios istorijos pamoka. Kol kalbame apie emisijas, normas, zonas ir leidimus, viskas skamba sausai. Bet kai kalbame apie vaiką, kurio plaučiai pradeda veikti geriau vien todėl, kad mieste mažiau taršių automobilių, tema staiga tampa labai žmogiška.

Nes švaresnis oras nėra prabanga. Tai nėra dalykas, kurį turėtų gauti tik tie, kurie gyvena prie parko ar gali išsikelti iš triukšmingos gatvės. Tai bazinis miesto pažadas savo gyventojams: čia galima gyventi, augti ir kvėpuoti nebijant, kad kiekviena diena prie judrios gatvės tyliai atims dalį sveikatos.