Mūsų buto durys tą vakarą trinktelėjo taip garsiai, kad sekcijoje suvirpėjo taurės. Iš koridoriaus pasigirdo sunkus atodūsis, batų trepsėjimas ir paskui – iškilmingas kosulys, toks, kokiu žmogus praneša ne šiaip grįžęs namo, o įžengęs į naują gyvenimo etapą.
Koridoriuje stovėjo mano vyras Zigmas. Veidas raudonas nuo jaudulio, krūtinė atkišta, vienoje rankoje – senas, nutrintas odinis portfelis, su kuriuo jis tris dešimtmečius vaikščiojo į darbą. Tą portfelį jis laikė taip, lyg tai būtų ne daiktas, o darbo biografijos paminklas.
– Viskas, Sigita, – pareiškė jis, numesdamas portfelį ant batų spintelės. – Atidirbau. Atidaviau valstybei ir gamyklai, kiek priklausė. Nuo šiandien aš oficialiai pensininkas. Nacionalinės reikšmės poilsiautojas.
Stovėjau virtuvės tarpduryje su rankšluosčiu rankose ir, prisipažinsiu, nusišypsojau. Zigmas trisdešimt penkerius metus dirbo meistru vienoje gamybos įmonėje Kaune. Pastaraisiais metais vis dažniau grįždavo pavargęs, skųsdavosi nugara, jaunais darbuotojais, kurie „nebe tie“, ir vadovybe, kuri, jo žodžiais, „popierius myli labiau nei žmones“.
Pensijos jis laukė kaip vaikas vasaros atostogų. Skaičiavo mėnesius, paskui savaites, paskui jau dienas. Todėl tą vakarą man tikrai buvo gera dėl jo. Pagalvojau: dabar pagaliau atsikvėps, pamiegos, daugiau pabūsime kartu, dažniau nuvažiuosime į sodą, o ne tik šeštadieniais po pietų, kai jau pusė dienos būna prabėgusi.
– Sveikinu, – priėjau ir apkabinau jį. – Tikrai nusipelnei poilsio. Dabar galėsi daugiau savimi pasirūpinti. Gal ir į sodą dažniau nuvažiuosim, ne tik savaitgaliais.
Zigmas iš mano glėbio išslydo su keista šypsena. Tokia šypsena žmogaus veide atsiranda tada, kai jis jau kažką nusprendė, bet kitam dar nesakė.
– Sodas gerai, – tarė jis. – Bet sodas palauks. Man dabar prasideda visai kitas gyvenimas. Laisvas. Ramus. Be viršininkų, be grafikų, be visų tų nesąmonių.
Jis atsisėdo virtuvėje prie stalo, pirštais pabarbeno į stalviršį ir pažvelgė į mane taip, lyg būčiau padavėja, vėluojanti priimti užsakymą.
– Na, šeimininke, padėk ką nors ant stalo. Tokį įvykį reikia paminėti kaip priklauso.
Tą vakarą dar nieko blogo neįtariau. Ištraukiau iš šaldytuvo silkės, užpjausčiau duonos, pašildžiau kepsnelius, atidariau stiklainį agurkų. Zigmas buvo geros nuotaikos, pasakojo darbo istorijas, juokėsi iš buvusių kolegų, prisiminė, kaip kadaise jaunas atėjo į cechą ir kaip pats po metų mokė kitus.
Klausiau jo ir galvojau, kad gal tikrai prasideda gražus etapas. Ramūs rytai, bendros vakarienės, pasivaikščiojimai, sodas, gal kokia kelionė prie jūros rugsėjį, kai mažiau žmonių.
Tą vakarą dar nežinojau, kaip smarkiai klystu.
Pirmasis rytas parodė, kad pensija bus ne tik jo
Kitą rytą mane pažadino ne žadintuvas. Mane pažadino šaukštelis, daužomas į stiklinį puodelį. Ne šiaip švelniai pamaišomas, o barbenamas taip atkakliai, kad garsas perėjo per visą butą ir atsitrenkė tiesiai į smilkinius.
Pažiūrėjau į laikrodį. Pusė septynių.
Aš dirbu iš namų buhaltere. Turiu kelias mažas įmones, kurioms tvarkau apskaitą, deklaracijas, sąskaitas, atlyginimus. Darbas nėra lengvas, tik jis vyksta ne kabinete, o mažajame kambaryje prie kompiuterio. Todėl paprastai keliuosi apie aštuntą. Man nereikia stovėti spūstyse, bet tai nereiškia, kad mano diena – poilsis.
Apsivilkau chalatą ir nuėjau į virtuvę.
Zigmas sėdėjo prie stalo tvarkingai apsirengęs, net marškinius buvo užsivilkęs. Priešais jį stovėjo tuščias puodelis, o veide – toks priekaištas, lyg būčiau pamiršusi pasiimti vaiką iš darželio.
– Sigita, kur pusryčiai? – paklausė jis. – Kodėl ant stalo nieko nėra?
– Zigmai, tau juk niekur nebereikia skubėti, – dar bandžiau kalbėti ramiai. – Kodėl taip anksti atsikėlei?
– Režimas, – išdidžiai atsakė jis. – Aš visą gyvenimą kėliausi šeštą. Žmogus negali gyventi kaip maišas. Be to, aš dabar pensininkas. Nusipelniau normalaus aptarnavimo.
Žodis „aptarnavimo“ mane nemaloniai perrėžė. Bet buvo rytas, aš dar nebuvau gėrusi kavos, todėl nusprendžiau nepradėti karo dėl vieno žodžio. Iškepiau jam kiaušinių, padariau sumuštinių, užplikiau arbatos. Jis pavalgė, garsiai ir patenkintai atsiduso, tada nuėjo į svetainę ir įsijungė televizorių.
Tą akimirką dar maniau, kad tai tik pirmos pensijos dienos išsišokimas. Kad žmogus sutrikęs, nebežino, ką veikti, todėl vaidina didelį poną. Deja, tai buvo ne išsišokimas. Tai buvo nauja tvarka, kurią jis tyliai nusprendė įvesti mūsų namuose.
Namas virto sanatorija, tik personalas buvau aš
Per kelias dienas Zigmas pasikeitė neatpažįstamai. Tiksliau, gal jis nepasikeitė – gal tiesiog pagaliau leido sau parodyti, kaip įsivaizdavo pensininko gyvenimą. Jam atrodė, kad išėjęs iš darbo jis gavo ne tik pensijos pažymėjimą, bet ir nematomą kelialapį į kurortą „viskas įskaičiuota“.
O aš, pati to nežinodama, tapau to kurorto darbuotoja.
Anksčiau buities darbus dalindavomės be didelių dramų. Jis galėdavo išsiurbti kilimą, nueiti į parduotuvę, išplauti indus, išnešti šiukšles. Ne visada su daina, ne visada iš pirmo prašymo, bet padarydavo. Dabar jis staiga nusprendė, kad visos tos pareigos iš jo gyvenimo išbrauktos kartu su darbo sutartimi.
– Aš jau atidirbau, – kartodavo jis, gulėdamas ant sofos su pulteliu rankoje. – Dabar mano laikas ilsėtis. O tu moteris, tau tie namai ir virtuvė arčiau širdies.
Iš pradžių dar juokiausi.
– Man arčiau širdies sąskaitų faktūros, nes iš jų pinigus uždirbu, – atsakydavau.
Bet jam nebuvo juokinga. Jis tik numodavo ranka ir pasitaisydavo pagalvę.
Mano darbo diena tuo metu nesutrumpėjo nė minute. Rytais turėjau deklaracijas, klientų skambučius, dokumentų derinimą, sąskaitas, banko išrašus. Bet Zigmą tai mažai domino. Jis šaukdavo mane iš svetainės taip, lyg sėdėčiau ne prie darbo, o tiesiog tinginiaudama žiūrėčiau pro langą.
– Sigita, kur mano arbata?
– Sigita, ar pietums vėl bus vakarykštė sriuba? Aš ne tam į pensiją išėjau, kad šildytą maistą valgyčiau.
– Sigita, kur mano šiltos kojinės? Man kojos šąla.
– Sigita, skalbimo mašina per garsiai ūžia. Negali vėliau skalbti?
Kartais jis ateidavo į mano darbo kambarį kaip inspektorius. Atsistodavo tarpduryje, rankas susidėjęs ant pilvo, ir žiūrėdavo į ekraną.
– Vėl tie skaičiai? – sakydavo. – Tu per daug dirbi. Reikėtų tau normaliau laiką planuotis. Štai aš dabar planuoju: ryte pusryčiai, tada televizija, paskui pietūs, popietės poilsis, vakare filmas.
– O kas tą grafiką aptarnaus? – paklausiau kartą.
Jis net nemirktelėjo.
– Na, tu. Tu juk namie.
Tada pirmą kartą pajutau, kad pyktis manyje ima ne kilti, o kauptis. Tyliai, sunkiai, pavojingai.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
