El Ninjo gali baigtis, o jo padariniai likti dešimtmečiams: didžiausias nerimas – dėl Amazonijos

Stiprus El Ninjo gali palikti pasekmių gerokai ilgiau, negu trunka pats reiškinys. Didžiausia grėsmė – sausros ir gaisrų pažeisti Amazonijos miškai: žūstant medžiams, į atmosferą grįžta mažiau drėgmės, todėl silpnėja lietų palaikantis ciklas. Jei dalyje regiono šis procesas įsibėgėtų, miško atsikūrimas galėtų užtrukti dešimtmečius net ir Ramiajam vandenynui atvėsus.

Pagal pateikiamas prognozes, dabartinis El Ninjo galėtų nusilpti ir baigtis maždaug 2027 metų viduryje. Tačiau reiškinio pabaiga nėra jungiklis, kuris vienu metu visame pasaulyje sugrąžintų ankstesnius orus. Vandenynai, atmosfera ir pažeistos ekosistemos į pokyčius reaguoja skirtingu greičiu.

Būtent dėl to tyrėjų dėmesys krypsta ne vien į artimiausius temperatūros rekordus. Svarbu, ar sausrų, karščio ir kitų nepalankių sąlygų paveikti regionai išlaikys gebėjimą atsigauti.

Kodėl El Ninjo pakeičia orus taip toli nuo Ramiojo vandenyno?

Įprastomis sąlygomis pasatai šiltą pusiaujo Ramiojo vandenyno paviršiaus vandenį stumia vakarų kryptimi, link Azijos ir Australijos. Per El Ninjo šie vėjai susilpnėja, o šiltesnis vanduo išplinta į centrinę bei rytinę vandenyno dalį.

Pasikeitus vandens temperatūros pasiskirstymui, keičiasi ir vietos, kur intensyviausiai kyla šiltas, drėgnas oras bei formuojasi krituliai. Šis poslinkis paveikia platesnę atmosferos cirkuliaciją, todėl pasekmės juntamos ir už tūkstančių kilometrų.

Vienuose regionuose padidėja sausrų tikimybė, kituose susidaro palankesnės sąlygos smarkioms liūtims. Todėl tas pats reiškinys skirtingose pasaulio dalyse gali būti siejamas su priešingomis problemomis – vandens trūkumu ir potvyniais.

El Ninjo taip pat gali laikinai padidinti vidutinę pasaulio temperatūrą. Jis veikia kartu su ilgalaikiu visuotiniu atšilimu, todėl natūralus klimato svyravimas vyksta jau šiltesnėje aplinkoje.

Kodėl Amazonijos miškams gresia daugiau nei viena sausa vasara?

Amazonijos miškai priklauso nuo kritulių, tačiau kartu patys padeda palaikyti drėgmės apytaką. Medžiai šaknimis paima vandenį iš dirvožemio ir per lapus jį išleidžia į atmosferą. Oro srovės šią drėgmę perneša, o dalis jos vėliau grįžta lietumi.

Per užsitęsusią sausrą medžiai patiria stresą, dalis jų žūsta, didėja gaisrų pavojus. Nykstant augmenijai, mažėja ir į atmosferą išskiriamo vandens kiekis. Tai gali dar labiau pabloginti sąlygas likusiam miškui.

Taip susidaro pavojingas grįžtamasis ryšys: sausra silpnina mišką, o nusilpęs miškas prasčiau palaiko drėgmės ciklą. Kita sausra tuomet gali smogti jau nebe tokiai atspariai ekosistemai.

Medžių žūtis svarbi ir anglies apytakai. Degdama bei irdama mediena išskiria sukauptą anglį, o prarasta augmenija nebegali veikti taip, kaip gyvas, augantis miškas. Todėl didelis pažeidimas turi platesnių pasekmių negu vien pasikeitęs kraštovaizdis.

Ar dalis atogrąžų miško gali nebeatsikurti?

Didžiausias susirūpinimas susijęs su galimais pokyčių slenksčiais. Tai situacija, kai ekosistema pasikeičia tiek, kad ankstesnę jos būklę palaikę procesai nebeveikia pakankamai stipriai.

Amazonijos atveju kalbama apie riziką, kad kai kurios teritorijos gali tapti sausesnės ir prarasti dalį atogrąžų miškui būdingos augmenijos. Net sugrįžus palankesniems orams, didelių medžių ir visos su jais susijusios aplinkos greitai atkurti neįmanoma.

Tai nėra prognozė, kad visa Amazonija vienu metu išnyks. Skirtingos jos dalys nevienodai pažeidžiamos, o rezultatas priklauso nuo kelių susidedančių veiksnių. Tačiau stiprus El Ninjo gali tapti papildomu smūgiu teritorijoms, kurios jau sunkiai atlaiko nepalankias sąlygas.

„Super El Niño“Nuotrauka: OpenAI

Kodėl padariniai gali tęstis pasibaigus reiškiniui?

El Ninjo apibrėžiamas pagal Ramiojo vandenyno ir atmosferos būklę, tačiau jo sukeltas poveikis kituose regionuose turi savo eigą. Vandenynas šilumą kaupia ir atiduoda palaipsniui, todėl temperatūros bei kritulių pokyčiai gali tęstis ir pasikeitus pradines sąlygas sukūrusiam reiškiniui.

Vienas pateikiamų pavyzdžių – Indijos vandenyno atšilimas po El Ninjo. Šiltesnis paviršius gali prisidėti prie didesnio drėgmės kiekio atmosferoje ir gausesnių kritulių tam tikrose teritorijose.

Istorinis pavyzdys – dideli potvyniai Jangdzės upės baseine 1998 metų vasarą, kai stiprus El Ninjo jau buvo pasibaigęs. Todėl vien žinia apie Ramiojo vandenyno vėsimą dar nepasako, kad visuose paveiktuose regionuose ekstremalių orų rizika iš karto sumažėjo.

Svarbu atskirti kelis laikotarpius: atmosferos reakcija gali vėluoti mėnesius, o stipriai pažeisto miško atsikūrimas trukti gerokai ilgiau.

Kada El Ninjo turėtų baigtis?

Pateikiamose klimato modelių prognozėse numatoma, kad dabartinis epizodas galėtų baigtis apie 2027 metų birželį, nors dalis skaičiavimų leidžia jam išlikti ir vasarą. Tikslaus termino nustatyti iš anksto negalima.

Reiškiniui silpnėjant keičiasi vėjai, vandenyno šilumos pasiskirstymas ir sąlygos vėsesniam vandeniui kilti iš gelmių. Tačiau ankstesni epizodai baigėsi nevienodai: po vienų greitai įsitvirtino La Ninja, po kitų perėjimas buvo lėtesnis.

La Ninja gali laikinai pristabdyti pasaulinės temperatūros augimą, tačiau neatkuria jau žuvusių medžių ir nepanaikina ilgalaikio atšilimo. Todėl ekosistemų būklę reikės vertinti ir tada, kai pats El Ninjo jau bus nusilpęs.

Ką tai reiškia Europai ir Lietuvai?

El Ninjo keičia pasaulinės atmosferos cirkuliacijos sąlygas, tačiau vien jo stiprumas neleidžia patikimai pasakyti, kokia bus konkreti žiema Lietuvoje. Iš šio reiškinio negalima tiesiogiai išvesti pažado apie didelius šalčius, nuolatinį lietų ar besnieges Kalėdas.

Europai aktualūs ir platesni padariniai: ekstremalūs orai kituose žemynuose gali trikdyti žemės ūkį, tiekimą bei infrastruktūrą. Konkrečių pasekmių mastą lemia tai, kur ir kokio stiprumo sausros, liūtys ar karštis pasireiškia.

Vertinant tolesnę situaciją bus svarbūs keli atskiri rodikliai: Ramiojo vandenyno temperatūros kitimas, kritulių pasiskirstymas, Amazonijos sausrų trukmė, gaisrai ir miško gebėjimas atsigauti. Vien El Ninjo pabaigos data visos šios istorijos neužbaigs.