Išmokau atskirti avokadų veisles ir dabar žinau, kaip išsirinkti skaniausią ir prinokusį

Anksčiau avokadą parduotuvėje rinkdavausi beveik kaip loterijos bilietą. Pačiupinėju vieną, pažiūriu į kitą, paspaudžiu trečią, tada imu tą, kuris „lyg ir geras“. O namuose prasideda klasika: arba kietas kaip akmuo, arba viduje jau pilkas, su rudomis dėmėmis, ir visas noras gaminti gražius pusryčius dingsta per minutę.

Tik vėliau supratau, kad problema ne vien prinokime. Avokadai nėra visi vienodi. Skiriasi jų veislės, odelė, forma, kauliuko dydis, minkštimo tekstūra ir net skonis. Vienas labiau tinka gvakamolei, kitas – salotoms, trečias – sumuštiniams, o ketvirtas tiesiog prašosi būti sutrintas su citrina, druska ir užteptas ant skrudintos duonos.

Kai pagaliau pradėjau juos atskirti, parduotuvėje avokadus rinktis tapo daug lengviau. Ir, svarbiausia, namuose nebereikia pykti, kad vėl nusipirkau gražų, bet visiškai netinkamą vaisių.

Pirmiausia išmokau vieną taisyklę: avokadas turi būti ne kietas, o švelniai minkštas

Prinokęs avokadas neturi būti kaip plastikinis kamuoliukas. Jei paspaudus jis visai nesiduoda, vadinasi, dar per anksti. Toks avokadas bus kietas, žalsvas, skonis primins kažką tarp neprinokusios kriaušės ir moliūgo. Nei tepiniui, nei salotoms jis netiks.

Bet per minkštas avokadas irgi nėra laimėjimas. Jei pirštas lengvai įsmenga, odelė vietomis susmukusi, o vaisius atrodo pavargęs, didelė tikimybė, kad viduje jau bus rudos dėmės. Tokį perpjovus dažnai laukia nusivylimas.

Man geriausias ženklas – kai avokadas paspaudus šiek tiek pasiduoda, bet nesusmunka. Tarsi prinokęs persikas, tik tvirtesnis. Tada jis dažniausiai būna pats tas: minkštas, bet dar gražus, sviestinis, be kartumo ir be nemalonaus kvapo.

Dar pasižiūriu į vietą prie kotelio. Jei ji labai tamsi, įdubusi ar šlapia, avokado neimu. Jei spalva šviesesnė, o vaisius atrodo sveikai, šansai daug geresni.

Jei avokadas kietas, jo nemetu į šaldytuvą

Anksčiau padarydavau dar vieną klaidą – parsinešdavau kietą avokadą ir padėdavau į šaldytuvą. Tada laukdavau, laukdavau, o jis beveik nesikeisdavo. Dabar jau žinau: jeigu avokadas dar neprinokęs, jam reikia ne šalčio, o laiko.

Tokį vaisių palieku kambario temperatūroje, geriausia tamsesnėje vietoje. Galima įdėti į popierinį maišelį ir palaikyti kelias dienas. Tik nereikia jo kepti ant saulėtos palangės. Nuo tiesioginės saulės odelė gali patamsėti, bet tai nereiškia, kad vidus gražiai sunoks.

Kai avokadas jau tinkamo minkštumo, tada jį galima dėti į šaldytuvą, jei dar neplanuoju valgyti tą pačią dieną. Taip jis ilgiau išlieka geras ir nepernoksta per naktį.

„Hass“ – tas tamsus, kuris dažniausiai būna skaniausias tepiniams

Jeigu noriu avokado sumuštiniams, gvakamolei ar tiesiog sutrinti su šakute, dažniausiai renkuosi „Hass“. Jį lengva atpažinti: odelė tamsesnė, gruoblėta, prinokusi dažnai tampa beveik tamsiai ruda ar violetiškai juoda.

Man „Hass“ patinka todėl, kad jo minkštimas būna riebesnis, sviestinis, su lengvu riešutų poskoniu. Jis labai gerai trinasi, todėl tinka tepiniams. Užtenka šiek tiek citrinos sulčių, druskos, pipirų, gal kelių čili dribsnių – ir jau turiu normalų užkandį.

Dar vienas pliusas – ši veislė gana patikima. Ji gerai keliauja, rečiau nuvilia, o parduotuvėse jos būna dažnai. Jei matau gerai prinokusį „Hass“, dažniausiai imu būtent jį.

Skaniausi avokadai

„Fuerte“ renkuosi tada, kai reikia lengvesnio skonio

„Fuerte“ atrodo kitaip. Jis dažniau būna žalios odelės, pailgesnis, primena kriaušę ar lašą. Jo skonis lengvesnis, gaivesnis, truputį žoliškesnis. Ne toks riebus kaip „Hass“.

Man jis labiau tinka salotoms arba patiekalams, kur avokadas neturi užgožti visko aplink. Pavyzdžiui, su pomidorais, agurkais, feta, žuvimi ar sušiams. Ten, kur norisi ne sunkaus kremo, o gražių gabalėlių.

Tik su „Fuerte“ reikia atidžiau tikrinti prinokimą. Iš išorės jis ne visada taip aiškiai parodo, kas vyksta viduje. Todėl spaudimo testas čia labai svarbus.

„Pinkerton“ man patinka dėl minkštimo kiekio

„Pinkerton“ taip pat dažnai būna pailgas, su gruoblėta odele. Jis man patinka todėl, kad jo kauliukas paprastai nėra labai didelis, o minkštimo būna gana daug. Odelė dažnai lengvai atsiskiria, todėl jį patogu pjaustyti.

Skonis švelnus, malonus, tekstūra gera. Toks avokadas tinka ir sumuštiniams, ir salotoms. Jei randu gražų „Pinkerton“, laikau jį labai geru pirkiniu.

Tik atidarius reikia pasižiūrėti, ar prie kauliuko minkštimas nepradėjęs tamsėti. Nedidelis patamsėjimas dar ne tragedija, bet jei kvapas keistas, tekstūra gleivėta ar yra daug rudų plotų, tokio geriau nevalgyti.

Apvalūs avokadai dažnai būna sodresni

Yra ir apvalesnių avokadų, pavyzdžiui, „Reed“. Jie atrodo kitaip nei įprasti pailgi vaisiai. Dažnai būna beveik rutulio formos, su storesne odele ir gana dideliu kauliuku, bet minkštimas gali būti labai skanus – riebus, sodrus, riešutinis.

Tokį avokadą mėgstu naudoti sumuštiniams arba padažams, kur norisi ryškesnio, kreminio skonio. Jis gali būti tikras atradimas, jei pataikai į gerą prinokimą.

Dabar parduotuvėje nebeimu pirmo pasitaikiusio

Mano taisyklė paprasta: pirmiausia žiūriu į veislę ir odelę, tada spaudžiu labai švelniai, tada įvertinu kotelio vietą. Jei avokadas kietas, perku tik tada, kai galiu palaukti kelias dienas. Jei reikia šiandienai, imu tik tokį, kuris jau švelniai minkštas.

Ir dar vienas dalykas – nebeperku daug iš karto, jei jie visi prinokę. Avokadas turi labai trumpą „auksinę valandą“: vakar dar kietas, šiandien tobulas, rytoj jau pernokęs. Todėl geriau pirkti kelis skirtingo minkštumo vaisius, kad vieną suvalgyčiau dabar, o kiti dar palauktų.

Dabar avokadas man nebėra loterija. Jei noriu tepiniui – renkuosi tamsų, sviestinį „Hass“. Jei salotoms – ieškau lengvesnio „Fuerte“. Jei noriu daugiau minkštimo ir patogumo – imu „Pinkerton“. O jei pasitaiko geras apvalus, sodraus skonio avokadas, jau žinau, kad iš jo bus puikus sumuštinis.

Atrodė smulkmena, bet ji pakeitė viską.

Nes skanus avokadas prasideda ne virtuvėje.

Jis prasideda prie lentynos parduotuvėje.