Kodėl voverės pamiršta, kur paslėpė riešutus, ir kaip tai padeda augti miškui

Rudenį voverė gali paslėpti tiek riešutų ir sėklų, kad dalies jų taip ir neberas. Tai nėra vien išsiblaškymas: užmirštos gilės, lazdyno riešutai ar kitų medžių sėklos lieka dirvoje, sudygsta ir ilgainiui tampa naujais miško augalais.

Žmogui tai primena pamestą smulkmeną kišenėje, tik miške toks „pamiršimas“ turi pasekmę. Voverė rūpinasi žiemos atsargomis, o kartu, pati to nežinodama, išnešioja būsimo miško pradžią toliau nuo motininio medžio.

Vienos slėptuvės neužtenka

Voverės paprastai nelaiko visų atsargų vienoje vietoje. Riešutus ir sėklas jos slepia daugelyje mažų slėptuvių – po lapais, samanomis, purioje žemėje, prie kelmų ar medžių šaknų. Taip saugiau: jei kitą gyvūną sudomins viena vieta, neprapuls visas žiemos maistas.

Tačiau kuo daugiau slėptuvių, tuo sunkiau jas visas prisiminti. Kai miško paklotę užkloja nauji lapai, sniegas, šakelės ar pasikeičia aplinka, dalis orientyrų tiesiog nebeatrodo taip pat. Kai kurių atsargų voverė neberanda ir dėl to, kad iki jų pirmiau prieina kiti gyvūnai.

Užkastas riešutas miškui yra galimybė

Ne kiekvienas užkastas riešutas išdygs. Vienus suės kiti gyvūnai, kiti supus, sušals ar pateks į vietą, kur daigui per tamsu ir sausa. Tačiau dalis sėklų gauna viską, ko reikia: drėgną dirvą, apsaugą nuo greito išdžiūvimo ir laiko įsišaknyti.

Ypač svarbu tai, kad voverė sėklą nuneša toliau nuo medžio, nuo kurio ji nukrito. Po suaugusiu medžiu daigams dažnai tenka konkuruoti dėl šviesos, vandens ir vietos. O už kelių ar keliolikos metrų palikta gilė gali turėti daugiau šansų užaugti.

Kodėl voverės pamiršta, kur paslėpė riešutus, ir kaip tai padeda augti miškuiNuotrauka: Unsplash / Tina Xinia

Mišką sodina ne tik žmonės

Voverė, žinoma, neplanuoja sodinti medžių. Ji renkasi saugiausią ir patogiausią būdą sukaupti maisto žiemai. Vis dėlto jos įprotis slėpti atsargas tampa naudingu ryšiu tarp gyvūno ir miško.

Toks sėklų nešiojimas padeda miškui atsinaujinti natūraliai. Tai ypač matyti ten, kur vėjas ar žmogus praretina medyną ir atsiranda daugiau šviesos: seniai paslėptos, bet nesuėstos sėklos gali pradėti naują augimą.

Maža klaida, kuri palieka pėdsaką dešimtmečiams

Voverės atmintis nėra tobula, bet jai ir nereikia būti tobula. Užtenka, kad ji rastų didžiąją dalį atsargų ir išgyventų žiemą. O keli pamiršti riešutai tampa miško galimybe, kurios žmogus dažniausiai net nepastebi.

Tad pamačius voverę, skubančią su gile ar riešutu burnoje, verta jos nelaikyti vien smagia parko gyventoja. Dalis tų mažų slėptuvių po metų ar kelių gali virsti jaunais medeliais – taip miškas auga ir iš gyvūnų paliktų atsargų.