Lietuvoje galioja sunkiai suvokiama KET taisyklė: važiuojant dviračiu pro pėsčiąjį galima ir pažeisti įstatymą, nors nieko blogo nepadarėte

Važiuojate dviračiu bendru pėsčiųjų ir dviračių taku, priešais pastebite ramiai einantį žmogų, sumažinate greitį ir atsargiai jį aplenkiate. Pėsčiasis net nesureaguoja, jūs niekam nesutrukdėte, jokio pavojaus nesukėlėte. Atrodytų, viskas atlikta tinkamai. Tačiau Lietuvos kelių eismo taisyklėse yra reikalavimas, pagal kurį važiuojant pro pat pėsčiąjį greitis turi būti artimas jo ėjimo greičiui – vos 3–7 kilometrai per valandą. Vadinasi, net važiuodamas lėtai ir atsargiai dviratininkas gali nesilaikyti taisyklių, jeigu pro pat žmogų pravažiuoja greičiau, nei leidžiama.

Šis reikalavimas skamba suprantamai, kol nepradedame galvoti, kaip jis veikia realiame gyvenime. Dviratis nėra automobilis, kuriame tereikia pažvelgti į spidometrą ir tiksliai žinoti, kokiu greičiu važiuoji. Dauguma įprastų dviračių apskritai neturi greičio matuoklių, o išlaikyti labai mažą greitį, ypač manevruojant siaurame take, ne visiems yra paprasta. Todėl natūraliai kyla klausimas: ar saugumui užtikrinti būtina tokia konkreti greičio riba, kurios laikymąsi praktikoje ne visada lengva įvertinti?

KET reikalavimas nustebins ne vieną: 3–7 km/val. greitis nėra išgalvotas

Lietuvos kelių eismo taisyklių 57 punkte nustatyta, kad dviratininkas, važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku arba šaligatviu, privalo duoti kelią pėstiesiems, jiems netrukdyti ir nekelti pavojaus. Taip pat nurodyta, kad pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, artimu jo judėjimo greičiui, kuris apibrėžiamas kaip 3–7 km/val., paliekant saugų šoninį tarpą.

Elektriniams paspirtukams ir kitoms elektrinėms mikrojudumo priemonėms galioja panaši tvarka. Pagal KET 66⁹.13 papunktį jomis apskritai draudžiama važiuoti didesniu kaip 20 km/val. greičiu, o pro pat pėsčiąjį bendrame take, kelkraštyje ar šaligatvyje – didesniu kaip 7 km/val. greičiu.

Svarbi detalė, kurios nereikėtų praleisti: reikalavimas važiuoti pėsčiojo greičiu taikomas būtent pravažiuojant pro pat pėsčiąjį, o ne visą laiką važiuojant dviračių taku. Be to, važiuoti šaligatviu dviračiu ar elektriniu paspirtuku leidžiama ne bet kada – KET numato tam tikras sąlygas ir išimtis. Atskirame dviračių take situacija kitokia, nors pareiga važiuoti saugiai niekur nedingsta.

Taigi pati taisyklė turi aiškų tikslą – apsaugoti pėsčiuosius nuo pernelyg greitai ir per arti pravažiuojančių dviračių bei paspirtukų. Problema prasideda tada, kai šią nuostatą reikia pritaikyti konkrečioje situacijoje.

Važiuoti 5 km/val. greičiu dviračiu – ne visiems paprasta, tačiau kaip tai kontroliuoti?

Paprastas pavyzdys. Dviratininkas važiuoja bendru taku 15 km/val. greičiu ir pamato priekyje einantį žmogų. Jis sumažina greitį iki maždaug 8 km/val., atsargiai aplenkia pėsčiąjį, palikdamas tarpą, ir nuvažiuoja toliau. Jokio staigaus manevro, išgąsčio ar incidento. Tačiau jeigu toks pravažiavimas vyko pro pat žmogų, 8 km/val. greitis jau neatitiktų KET nustatyto reikalavimo.

Štai čia atsiranda prieštaravimas tarp to, kas atrodo saugu kasdienėje situacijoje, ir to, kaip suformuluota taisyklė. Vienas dviratininkas gali stabiliai važiuoti 4 km/val. greičiu, o kitam toks lėtas judėjimas bus gerokai sudėtingesnis. Ypač jei takas siauras, reikia manevruoti, yra nelygumų arba važiuojama su sunkesniu dviračiu. Labai lėtai minant pedalus kartais tenka dažniau koreguoti vairą, todėl vien skaičius spidometre dar nepasako visko apie saugumą.

Dar įdomesnis klausimas – kaip tokį greitį tiksliai nustatyti. Daugelis dviračių neturi gamyklinių spidometrų, o elektrinių paspirtukų ekranai ne visada leidžia patogiai stebėti mažus greičio pokyčius. Važiuojant žmogui už nugaros juk nesinori nuolat žiūrėti žemyn į ekraną – dėmesys turėtų būti nukreiptas į taką ir aplinkinius.

Policijai taip pat gali būti sudėtinga objektyviai nustatyti, ar konkrečiu momentu dviratininkas judėjo 6, 8 ar 10 km/val. greičiu. Tai nereiškia, kad tokio pažeidimo nustatyti apskritai neįmanoma. Greitį tam tikromis sąlygomis galima vertinti naudojant matavimo priemones, vaizdo įrašus ar kitus įrodymus. Tačiau būtent trumpas aplenkimo momentas, labai mažas greitis ir aplinkybė, ar buvo važiuojama „pro pat“ pėsčiąjį, gali kelti nemažai praktinių klausimų.

Tiesa, šios problemos nereikėtų suprasti kaip argumento, kad lėtai važiuoti beprasmiška. Jeigu dviratininkas negali saugiai išlaikyti mažo greičio, jis visada gali sustoti ir trumpą atkarpą dviratį vestis. Tai ypač protinga ten, kur daug pėsčiųjų, vaikų arba trūksta vietos prasilenkti.

Vyriški dviračiai

Didžiausias absurdas – ne pėsčiųjų apsauga, o neaiški riba tarp saugaus ir nesaugaus važiavimo

Niekas neturėtų ginčyti, kad pėstieji bendruose takuose privalo jaustis saugiai. Ypač vyresnio amžiaus žmonės, tėvai su mažais vaikais ar žmonės, turintys judėjimo sunkumų. Kai pro šalį dideliu greičiu pralekia elektrinis paspirtukas arba dviratis, pakanka vieno netikėto žingsnio į šoną, kad įvyktų nelaimė.

Tačiau galima kelti pagrįstą klausimą, ar dabartinė taisyklės formuluotė yra pakankamai aiški ir praktiška. KET nenurodo konkretaus atstumo metrais, nuo kurio pravažiavimas jau laikomas judėjimu „pro pat pėsčiąjį“. Vietoj to reikalaujama palikti tokį šoninį tarpą, kad eismas būtų saugus. Pats principas logiškas, tačiau skirtingose situacijose jis gali būti suprantamas nevienodai.

Pavyzdžiui, jeigu bendras takas keturių metrų pločio, o pėstysis eina vienu jo kraštu, dviratininkas gali aplenkti jį palikdamas didelį atstumą. Ar tokiu atveju jis privalo mažinti greitį iki 7 km/val.? Jeigu važiuoja visai šalia žmogaus, atsakymas aiškesnis. Bet kur baigiasi saugus prasilenkimas ir prasideda važiavimas „pro pat“? Čia jau svarbios konkrečios aplinkybės.

Kitas atvejis – pėsčiasis, kuris eidamas netikėtai pakeičia kryptį arba užima visą bendro tako plotį. Dviratininkas privalo išlikti atsargus ir duoti kelią, tačiau vien greičio apribojimas neišsprendžia prasto takų suplanavimo, neaiškaus ženklinimo ar situacijų, kai skirtingi eismo dalyviai tiesiog netelpa vienoje erdvėje.

Todėl kritikos nusipelno ne pats siekis apsaugoti pėsčiąjį, o tai, kad konkrečiomis aplinkybėmis taisyklė gali būti sunkiai įgyvendinama ir nevienodai interpretuojama. Vieniems 7 km/val. atrodo visiškai natūralus greitis, kitiems – beveik balansavimas vietoje. O pėsčiajam svarbiausia ne tai, kokį skaičių rodo dviračio kompiuteris, bet ar pravažiuojanti transporto priemonė jam kelia pavojų.

Ką iš tikrųjų turėtų daryti dviratininkai ir ar taisyklę verta keisti?

Kol galioja dabartinė tvarka, jos laikytis būtina, net jeigu konkreti formuluotė atrodo keista. Artėjant prie pėsčiojo bendrame take reikėtų iš anksto sumažinti greitį, pasirinkti saugų atstumą ir prireikus visiškai sustoti. Jeigu aplenkti žmogaus saugiai nepavyksta, geriau palaukti arba nulipti nuo dviračio, o ne mėginti prasisprausti pro siaurą tarpą.

Tačiau diskusija dėl šios KET nuostatos tikrai verta dėmesio. Galbūt reikėtų aiškesnio paaiškinimo, kada konkrečiai laikoma, kad važiuojama pro pat pėsčiąjį, arba daugiau dėmesio skirti bendrų takų infrastruktūrai, kad žmonėms apskritai nereikėtų nuolat laviruoti vieniems tarp kitų. Saugumą lemia ne tik nustatytas greitis, bet ir matomumas, kelio plotis, eismo intensyvumas bei galimybė išlaikyti pakankamą atstumą.

Viena aišku: miestuose daugėjant dviračių ir elektrinių paspirtukų, tokios situacijos tik dažnės. Todėl taisyklės turi būti ne tik griežtos, bet ir pakankamai suprantamos žmogui, kuris kasdien jomis vadovaujasi.

O kaip jums atrodo: ar reikalavimas pro pėsčiąjį dviračiu važiuoti 3–7 km/val. greičiu yra būtina saugumo priemonė, ar pernelyg smulkmeniška taisyklė, kurią praktikoje sunku taikyti? Galbūt užtektų aiškaus reikalavimo sulėtinti greitį ir išlaikyti saugų atstumą, o gal be konkrečios ribos pėsčiųjų saugumo užtikrinti nepavyktų?

Kviečiame pasidalyti nuomone komentaruose – ypač tuos, kurie kasdien važinėja dviračiais ar elektriniais paspirtukais ir su tokia situacija susiduria realiame eisme.