Dar prieš kelerius metus netikras nuotraukas dažniausiai buvo galima atpažinti gana greitai. Veidai atrodydavo keistai, rankos turėdavo per daug pirštų, o fonas primindavo prastai sulipdytą koliažą. Dabar viskas pasikeitė. Dirbtinis intelektas išmoko kurti tokius vaizdus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai tikri: politikai situacijose, kuriose niekada nebuvo, garsūs žmonės kompromituojančiose nuotraukose, dramatiškos avarijos, gaisrai, potvyniai ar „liudininkų užfiksuoti“ kadrai, kurie iš tiesų niekada neįvyko.
Baisiausia tai, kad tokios nuotraukos plinta greičiau, nei žmonės spėja sustoti ir pagalvoti. Užtenka vieno stipraus vaizdo, vienos emocingos antraštės, vieno pažįstamo žmogaus pasidalijimo — ir smegenys jau linkusios tikėti. Ypač tada, kai nuotrauka patvirtina tai, kuo žmogus ir taip nori tikėti. Jei pykstame ant politiko, lengviau patikime jo „gėdinga“ nuotrauka. Jei bijome karo, nelaimių ar nusikaltimų, lengviau patikime dramatišku kadru. Dirbtinio intelekto nuotraukos pavojingos ne todėl, kad jos gražios. Jos pavojingos todėl, kad pataiko tiesiai į emocijas.
Pirmas klausimas: ar ši nuotrauka ne per daug patogi?
Vienas paprasčiausių būdų pradėti tikrinimą — ne nuo programų, o nuo savęs. Paklauskite: ar ši nuotrauka neatrodo per daug idealiai pritaikyta sukelti pyktį, baimę, pasibjaurėjimą ar šoką? Ar ji nėra pernelyg dramatiška? Ar veiksmas kadre neatrodo lyg specialiai sustatytas taip, kad iškart norėtųsi spausti „dalintis“? Netikros nuotraukos dažnai būna sukurtos ne tam, kad informuotų, o tam, kad priverstų reaguoti.
Tai nereiškia, kad kiekvienas stiprus vaizdas yra melas. Tikrai vyksta nelaimės, tikrai būna skandalų, tikrai egzistuoja šokiruojančios situacijos. Tačiau jei nuotrauka atrodo labai patogi vienai konkrečiai žinutei — pavyzdžiui, „pažiūrėkite, kokie jie baisūs“, „štai kas nuo mūsų slepiama“, „dalinkitės, kol neištrynė“ — verta sustoti. Kuo labiau nuotrauka spaudžia emocijas, tuo labiau reikia įjungti protą.
Rankos, pirštai ir veidai vis dar išduoda labai daug
Nors dirbtinis intelektas stipriai patobulėjo, žmonių kūnai jam vis dar kartais tampa problema. Ypač rankos. Pažiūrėkite į pirštus: ar jų ne per daug? Ar jie nėra sulipę? Ar plaštaka neatrodo neįprastai išlenkta? Ar nagai, sąnariai, delno forma atrodo natūraliai? Kartais klaidos būna akivaizdžios, bet kartais labai subtilios — vienas pirštas per ilgas, nykštys keistoje vietoje, ranka lyg iš kito žmogaus kūno.
Veidai irgi gali išduoti klastotę. Atkreipkite dėmesį į akis, dantis, ausis, plaukus, odos tekstūrą. Dirbtinio intelekto sukurti veidai neretai būna pernelyg glotnūs, tarsi išlyginti. Oda atrodo „tobula“, bet kartu negyva. Dantys gali susilieti į vieną baltą juostą, auskarai būti skirtingi, akiniai — nesimetriški, o plaukai prie kaktos ar ausų atrodyti lyg ištirpę fone. Tikros nuotraukos dažnai turi netvarkos, smulkių trūkumų ir atsitiktinumo. Netikros kartais būna keistai sterilios.
Fonas dažnai pasako daugiau nei pagrindinis žmogus
Kai žmonės tikrina nuotrauką, jie dažniausiai žiūri į pagrindinį objektą: veidą, žmogų, automobilį, pastatą, nelaimės vietą. Tačiau labai daug klaidų slepiasi fone. Dirbtinis intelektas gali sukurti įspūdingą pirmą planą, bet už jo palikti netvarką: keistus langus, nenatūralias tvoras, nutrūkstančius turėklus, kreivas plyteles, nesuprantamus užrašus, nesimetriškus kelio ženklus ar žmones, kurių veidai atrodo lyg išplaukę.
Ypač verta žiūrėti į tekstą. Jei fone yra iškabos, marškinėlių užrašai, numeriai, dokumentai ar kelio ženklai, pabandykite juos perskaityti. Dirbtinio intelekto vaizduose tekstas dažnai atrodo kaip tekstas, bet perskaičius paaiškėja, kad tai beprasmių raidžių mišinys. Kartais raidės primena tikrą kalbą, bet žodžiai neegzistuoja. Jei nuotraukoje viskas atrodo labai tikra, bet užrašai virsta makalyne, tai rimtas signalas sustoti.
Šešėliai, atspindžiai ir šviesa: vietos, kur klastotės dažnai klumpa
Dar vienas labai svarbus ženklas — šviesa. Tikroje nuotraukoje šviesos kryptis turi logiką. Jei saulė ar lempa yra vienoje pusėje, šešėliai turėtų kristi atitinkama kryptimi. Jei vieno žmogaus šešėlis krenta į kairę, o kito — į dešinę, nors jie stovi toje pačioje vietoje, tai gali reikšti, kad vaizdas dirbtinis arba smarkiai redaguotas. Tas pats galioja ir veidams: jei viena veido pusė apšviesta, bet šešėlis po žmogumi rodo visai kitą kryptį, verta suabejoti.
Atspindžiai taip pat labai iškalbingi. Pažiūrėkite į akinius, langus, vandens paviršių, automobilio kėbulą, akis. Ar juose atsispindi tai, kas turėtų būti aplinkoje? Ar žmogaus akiniai nerodo keisto, neaiškaus vaizdo? Ar vanduo atspindi dangų, pastatus ar žmones logiškai? Ar veidrodyje matyti tas pats žmogus ir ta pati poza? Dirbtinis intelektas moka sukurti gražų vaizdą, bet ne visada supranta fizikos logiką.
Trys nemokami įrankiai, kurie gali padėti patikrinti vaizdą
Jei nuotrauka kelia įtarimų, galima pasitelkti ir nemokamus internetinius įrankius. Jie nėra neklystantys, tačiau gali padėti susidaryti bendrą vaizdą. Vienas paprastesnių variantų — Hive Moderation. Įkėlus nuotrauką, sistema pateikia tikimybę, ar vaizdas galėjo būti sugeneruotas dirbtinio intelekto. Ji taip pat gali bandyti atpažinti, su kokio tipo vaizdų generatoriais nuotrauka gali būti susijusi.
Kitas įrankis — AI or Not. Jis skirtas greitam patikrinimui ir gali analizuoti ne tik nuotraukas, bet ir kitus failų tipus. Tokie įrankiai patogūs tada, kai norite greito atsakymo prieš dalindamiesi vaizdu socialiniuose tinkluose. Trečias variantas — FotoForensics. Jis labiau techninis ir reikalauja daugiau supratimo, nes leidžia žiūrėti į vaizdo glaudinimo, redagavimo ir pikselių pėdsakus. Paprastai tariant, jis gali padėti pamatyti, ar kai kurios nuotraukos vietos elgiasi kitaip nei likęs vaizdas.
Vis dėlto svarbu suprasti vieną dalyką: joks įrankis nėra šimtu procentų neklystantis. Socialiniai tinklai nuotraukas suspaudžia, apkarpo, sumažina kokybę, pašalina dalį metaduomenų. Dėl to aptikimo įrankiai kartais gali parodyti klaidingą rezultatą. Todėl geriausia derinti viską kartu: įrankius, savo akis, kontekstą ir sveiką skepticizmą.
Kodėl originalus failas svarbesnis už ekrano kopiją
Jeigu norite tikrinti nuotrauką rimčiau, geriausia turėti originalų failą. Ne ekrano kopiją. Ne nuotrauką, persiųstą per kelias programėles. Ne vaizdą, kuris buvo įkeltas į socialinius tinklus, atsisiųstas, dar kartą įkeltas ir dar kartą suspaustas. Kiekvienas toks veiksmas pašalina dalį informacijos, kuri galėtų padėti suprasti, iš kur nuotrauka atsirado ir ar ji buvo redaguota.
Originaliame faile kartais lieka metaduomenys: kokiu įrenginiu fotografuota, kada sukurta, kokie techniniai parametrai naudoti. Tai ne visada išsprendžia klausimą, bet gali duoti užuominų. Jei nuotrauka neva daryta telefonu Lietuvoje, bet faile nėra jokių įprastų fotografavimo duomenų arba jie atrodo keistai, tai dar vienas signalas būti atsargesniems. Kuo daugiau kartų vaizdas keliauja per internetą, tuo sunkiau atsekti jo tikrą kilmę.
Kontekstas kartais svarbesnis už pačią nuotrauką
Labai dažnai netikrą nuotrauką galima atpažinti ne iš pikselių, o iš istorijos aplink ją. Kas ją paskelbė? Ar tai patikimas šaltinis? Ar yra daugiau tos pačios situacijos nuotraukų iš kitų kampų? Ar apie įvykį rašo skirtingos žiniasklaidos priemonės? Ar vaizdas neturi senesnės kilmės — gal jis paimtas iš visai kitos šalies, kito įvykio ar kito laikotarpio?
Paprastas atvirkštinės vaizdo paieškos principas irgi gali padėti: kartais paaiškėja, kad „šiandienos skandalas“ iš tiesų yra prieš kelerius metus internete pasirodžiusi nuotrauka, tik dabar jai prirašyta nauja istorija. Net jei nuotrauka nėra sukurta dirbtinio intelekto, ji vis tiek gali būti naudojama melagingai. Tikra nuotrauka su melagingu paaiškinimu gali apgauti ne blogiau nei visiška klastotė.
Kada ypač verta sustoti prieš dalijantis
Yra kelios situacijos, kai reikėtų būti itin atsargiems. Jei nuotraukoje vaizduojamas politikas, nusikaltimas, karas, nelaimė, vaikas, seksualinis turinys, smurtas, stichinė nelaimė ar „sensacingas“ įrodymas, dalintis reikėtų tik patikrinus. Tokie vaizdai gali sugriauti žmogaus reputaciją, paskleisti paniką, paskatinti neapykantą arba tiesiog prisidėti prie informacinio chaoso.
Ypač pavojingos yra dirbtinio intelekto sukurtos realių žmonių nuotraukos, kuriose jie vaizduojami žeminančiose, seksualinėse ar smurtinėse situacijose. Tai nėra nekaltas pokštas. Tokie vaizdai gali tapti patyčių, šantažo, išnaudojimo ar reputacijos naikinimo įrankiu. Jei abejojate, geriau nesidalinti. Vienas paspaudimas gali tapti kito žmogaus labai realia žala.
Paprasta taisyklė: prieš dalindamiesi sustokite 10 sekundžių
Šiandien nebeužtenka sakyti: „Mačiau nuotrauką, vadinasi, tai įvyko.“ Vaizdai gali meluoti. Jie gali būti sukurti, pakeisti, ištraukti iš konteksto arba panaudoti visai kitai istorijai. Todėl verta turėti labai paprastą įprotį: prieš dalindamiesi sustokite bent 10 sekundžių.
Paklauskite savęs: kas tai paskelbė? Ar yra šaltinis? Ar vaizdas neatrodo per daug tobulas arba per daug dramatiškas? Ar rankos, akys, šešėliai, tekstas ir fonas atrodo logiškai? Ar galima patikrinti nuotrauką su įrankiu? Ar tikrai noriu prisidėti prie šio vaizdo plitimo, jei vėliau paaiškės, kad jis netikras?
Internete šiandien laimi ne tas, kuris greičiausiai pasidalina. Laimi tas, kuris pirmas sustoja pagalvoti.
Kiek kartų jums patiems yra tekę suabejoti nuotrauka internete? Ar esate matę vaizdų, kurie iš pradžių atrodė tikri, bet vėliau paaiškėjo, kad buvo sukurti dirbtinio intelekto arba panaudoti ne tame kontekste? Pasidalinkite komentaruose — kuo daugiau kalbėsime apie tokius atvejus, tuo sunkiau bus mus apgauti.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
