Kas atsakys žmogui, kuris visą gyvenimą tikėjo darbu?
Aldona nėra pikta moteris. Ji niekada nebuvo iš tų, kurie garsiai reikalauja ar beldžia kumščiu į stalą. Ji labiau linkusi patylėti, pakentėti, susitaikyti. Bet šį kartą jai buvo skaudu iki ašarų. Ne todėl, kad ji norėtų gyventi prabangiai. Ji tik norėjo, kad senatvėje nereikėtų kiekvieną mėnesį jaustis kalta dėl to, kad dar gyvena. Kad nereikėtų bijoti įjungti šviesos. Kad nereikėtų parduotuvėje rinktis pigiausio ne todėl, kad nori taupyti, o todėl, kad kitaip neišeina.
Ji paskambino dukrai. Iš pradžių bandė kalbėti ramiai, bet balsas vis tiek lūžo. „Sumažino, vaikeli. Dar sumažino“, — pasakė ji. Dukra ilgai tylėjo. Ką čia pasakysi? Kad viskas bus gerai? Bet kaip bus gerai, kai žmogus jau ir taip gyvena ant ribos? Kai 500 eurų šiandien Lietuvoje turi užtekti viskam: maistui, mokesčiams, vaistams, transportui, drabužiams, smulkiems namų remontams ir netikėtiems gyvenimo smūgiams.
Tokiose istorijose visuomenė dažnai labai greitai pasidalija į dvi puses. Vieni sakys: „Reikia aiškintis dokumentus, gal klaida.“ Kiti sakys: „Visiems sunku.“ Treti ims moralizuoti, kad reikėjo daugiau uždirbti, daugiau kaupti, daugiau galvoti. Bet ar tikrai taip paprasta? Ar tikrai žmogus, kuris dešimtmečius dirbo už mažus atlyginimus, augino vaikus, mokėjo mokesčius ir laikėsi valstybės taisyklių, senatvėje turi būti paliktas vienas su fraze „nieko negalime padaryti“?
Kaip išgyventi Lietuvoje iš 450 eurų?
Po sumažinimo Aldonai lieka dar mažiau. Ir čia prasideda klausimas, kuris skauda ne tik jai. Kaip šiandien Lietuvoje išgyventi iš tokios pensijos? Ne teoriškai, ne lentelėse, ne ministerijų pranešimuose, o realiai. Kai reikia nueiti į parduotuvę. Kai sąskaitos ateina ne „vidutinės“, o konkrečios. Kai vaistinėje vaistai neklausia, kokia tavo pensija. Kai šildymo sezonas prasideda ne tada, kai esi pasiruošęs, o tada, kai lauke tampa šalta.
Galima sakyti, kad reikia taupyti. Bet pensininkai taupyti moka geriau už bet ką. Jie moka iš vienos vištienos išvirti sriubą dviem dienoms. Jie moka išjungti šviesą kambaryje, kuriame nesėdi. Jie moka nepirkti sau nieko naujo metų metais. Jie moka pataisyti, persiūti, perskaičiuoti, palaukti akcijos, nueiti į kitą parduotuvę dėl kelių centų. Jie moka gyventi kukliai. Klausimas kitas: kiek dar kukliau žmogus turi gyventi, kad jo gyvenimą vis dar būtų galima vadinti oriu?
Aldona tą vakarą pyrago nebekepė. Varškę padėjo atgal į šaldytuvą. Sakė, kad bus rytojui. Bet tikroji priežastis buvo ne varškė. Tiesiog dingo noras. Dingo tas mažas džiaugsmas, kurį ji sau buvo leidusi. Kai žmogus labai ilgai skaičiuoja kiekvieną eurą, net maža bloga žinia gali numušti ne tik biudžetą, bet ir širdį.
Tai ne tik vienos pensininkės istorija
Ši istorija gali atrodyti kaip vienas atvejis. Viena moteris, vienas perskaičiavimas, vieni 50 eurų. Bet Lietuvoje yra daug tokių Aldonų. Vienišų, kuklių, tyliai gyvenančių, daug metų dirbusių ir šiandien skaičiuojančių centus. Jie ne visada rašo skundus, ne visada skambina į redakcijas, ne visada moka kovoti su sistema. Dažnai jie tiesiog susitaiko. Susimažina maisto krepšelį. Rečiau važiuoja pas gydytoją. Atideda akinių keitimą. Nepasako vaikams, kad trūksta pinigų, nes nenori būti našta.
Bet ar tikrai taip turi būti? Ar valstybė, kuri kalba apie pagarbą senjorams, gali ramiai žiūrėti į žmogų, kuris po viso gyvenimo darbo gauna tiek, kad kiekvienas kainų šuolis tampa asmenine krize? Ar pensijos perskaičiavimai turėtų vykti taip, kad žmogus liktų ne informuotas, o sukrėstas? Ar normalu, kad senatvėje žmogui tenka ne ilsėtis, o kiekvieną mėnesį spręsti išgyvenimo matematiką?
Aldona šiandien nori tik vieno — aiškumo ir teisingumo. Ji nori suprasti, kodėl po perskaičiavimo jos gyvenimas tapo dar sunkesnis. Ji nori, kad į ją būtų žiūrima ne kaip į eilutę sistemoje, o kaip į žmogų. Žmogų, kuris dirbo, mokėjo mokesčius, augino vaikus, gyveno paprastai ir tikėjosi, kad senatvėje valstybė bent jau neatims to mažo stabilumo, kurį ji dar turėjo.
O ką jūs manote? Ar įmanoma šiandien Lietuvoje oriai gyventi iš 450–500 eurų pensijos? Ar teko jums ar jūsų artimiesiems susidurti su pensijos perskaičiavimu, kuris ne padidino, o sumažino išmoką? Kas tokiose situacijose turėtų prisiimti atsakomybę — žmogus, sistema ar valstybė? Pasidalinkite komentaruose, nes tokios istorijos neturi likti virtuvės tyloje.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
