Varėnos turguje tą rytą kvepėjo rudeniu. Ne tuo gražiu atvirukiniu rudeniu su geltonais lapais, o tikru dzūkišku: drėgna žeme, pušynu, samanomis ir grybais, kurių pilni krepšiai stovėjo prie prekystalių. Vienur pūpsojo baravykai, kitur voveraitės, o prie vienos moters kojų stovėjo du kibirai sviestinių grybų – blizgančių, slidžių, tokių, kurie vos pažiūrėjus primena ne tik miško džiaugsmą, bet ir vakaro darbą prie kriauklės.
Prie jų sustojo vyras su žalia striuke ir paklausė:
– O šitie jau lupti?
Moteris pakėlė akis ir nusijuokė.
– Tai gal dar ir išvirti už tą kainą?
Šalia stovėjusi vyresnė grybautoja, ant rankos pasikabinusi pintą krepšį, iškart įsiterpė:
– Sviestinius būtina lupti. Kitaip marinatas bus kaip gleivės.
Jaunesnė moteris, pirkusi bulves, papurtė galvą:
– Mano mama nebelupa jau penkerius metus. Nuplauna, nuplikina, ir viskas. Skonis geresnis nei luptų.
Turgus akimirksniu tapo nebe turgu, o maža grybų konferencija. Ir kaip dažnai būna Varėnoje, kur apie grybus kiekvienas turi ne nuomonę, o beveik šeimos paveldą, diskusija įsiplieskė greičiau nei keptuvėje sviestas.
„Visą gyvenimą lupom – ir dabar staiga nebereikia?“
Mano teta Ona, kuri grybauja nuo vaikystės, tą dieną irgi buvo turguje. Ji stovėjo šalia manęs, klausėsi, o tada tyliai tarė:
– Prisipažinsiu, man šitas nelupimas skamba kaip tinginių mada.
– O pati bandei? – paklausiau.
– Kam bandyti, jei aišku?
– Tai gal neaišku.
Ji pažiūrėjo į mane taip, kaip žiūrima į žmogų, kuris dar gyvenime mažai prisikentėjo prie kibiro sviestinių.
– Vaikeli, kai rankos nuo jų pajuoduoja, tada supranti, kas yra grybų valymas. Bet lupdavom, nes taip reikia.
– O kas pasakė, kad reikia?
Teta nutilo. Paskui pasakė:
– Mama taip darė. Močiutė taip darė. Visi taip darė.
Štai čia ir slypi visa sviestinių grybų istorija. Daugybė žmonių juos lupa ne todėl, kad tiksliai žino priežastį, o todėl, kad taip buvo daroma visada. Sviestinio grybo kepurėlė lipni, prie jos limpa spygliai, smėlis, samanos. Atrodo logiška: nuimsi odelę – grybas bus švaresnis.
Tik klausimas, ar tikrai reikia nuo kiekvieno grybo peiliuku gramdyti tą plėvelę, jei didžiąją dalį nešvarumų galima pašalinti greičiau?
Tą vakarą Varėnoje prasidėjo bandymas
Po turgaus grįžome pas tetą. Ant stalo ji išvertė kibirą sviestinių. Grybai blizgėjo, slydo iš rankų, o kai kurie buvo tokie maži ir gražūs, kad atrodė gaila juos kankinti peiliu.
Teta atsiraitojo rankoves.
– Na, pradedam. Aš lupsiu, tu skųskis.
– O gal padarom eksperimentą?
– Su grybais eksperimentuoja tik tie, kurie paskui valgo makaronus.
– Pusę nulupam, pusę paruošiam be lupimo. Pamatysim skirtumą.
Ji įtariai pažiūrėjo į mane.
– Jei sugadinsi grybus, pati ir valgysi.
– Sutarta.
Taip ant stalo atsirado du dubenys. Į vieną keliavo tradiciškai lupami sviestiniai, į kitą – tik perrinkti, su nupjautais kotų galais. Teta dirbo peiliu kantriai, bet po pusvalandžio pradėjo burbėti:
– Va, matai? Slidus kaip ungurys. Pirštai jau limpa. Ir dar juoduoja.
Aš tuo metu antrą partiją užpyliau šaltu pasūdytu vandeniu.
– Ką dabar darai?
– Druskos vonią.
– Grybams SPA?
– Beveik. Tegul smėlis nusėda, o kas gyvena viduje – išlenda.
Teta prunkštelėjo, bet žiūrėjo atidžiai.
Toliau skaitykite kitame puslapyje.
