Iš kur atsiranda blusos namuose ir kaip rasti vietą, iš kurios jos plinta

„Bet mes juk net neturime augintinio…“ – tokia mintis dažnai pirmiausia šauna į galvą, kai ant kulkšnies atsiranda keli niežtintys taškeliai. Iš pradžių žmogus kaltina uodą, naują skalbiklį ar net lovos patalynę. Tačiau kai įkandimai kartojasi, o ant šviesių kojinių ar prie kilimo šmėkšteli mažas tamsus taškelis, namuose prasideda visai kitoks ieškojimas.

Blusos neatsiranda iš niekur ir neapsigyvena vien ten, kur, kaip sakoma, „nešvaru“. Joms svarbiausia ne blizgančios grindys, o šilta, rami vieta, kur netoliese yra gyvūnas ar žmogus, iš kurio galima maitintis. Todėl jų galima parsinešti ir į tvarkingą butą, ir į kruopščiai prižiūrimą namą.

Didžiausias nemalonumas tas, kad viena pastebėta blusa dar nepasako, kur slypi tikroji problema. Suaugę vabzdžiai šokinėja ir gali būti matomi ant gyvūno ar grindų, bet jų kiaušinėliai bei lervos dažniausiai lieka ten, kur jų niekas iškart neieško: kilimų plauke, plyšiuose prie grindjuosčių, augintinio guolyje ar po sena sofa.

Dažniausiai blusos į namus atkeliauja ne vienu keliu

Jeigu namuose gyvena šuo ar katė, pirmasis įtarimas paprastai tenka jiems – ir dažnai pagrįstai. Augintinis blusų gali parsinešti iš kiemo, laiptinės, bendro kiemo su kitais gyvūnais, lankydamasis sodyboje ar net trumpai prasilenkęs su užsikrėtusiu gyvūnu. Tam nebūtina klaidžioti po pievas: kartais pakanka vietos, kur prieš tai gulėjo kitas gyvūnas.

Vis dėlto augintinio nebuvimas problemos neatmeta. Blusos ar jų vystymosi formos gali patekti su drabužiais, batais, naudotais baldais, kilimais, gyvūnų guoliais. Daugiabutyje kelią kartais sukuria ir bendros erdvės: rūsys, laiptinė, sandėliukas, ypač jei ten lankosi benamės katės, graužikai ar yra paukščių lizdų.

Privačiuose namuose verta pagalvoti apie rūsį, palėpę, terasą ir vietas prie įėjimo. Jei po terasa, pastogėje ar sandėliuke buvo įsikūrę graužikai, benamės katės ar kiti gyvūnai, jiems pasitraukus blusos gali pradėti ieškoti kito šilto šeimininko. Tuomet žmogui atrodo, kad vabzdžiai atsirado staiga, nors jų šaltinis visą laiką buvo visai šalia.

Kur ieškoti, kai atrodo, kad jos plinta po visus namus

Blusos paprastai nesirenka atsitiktinės vietos. Pradėkite nuo tos zonos, kur daugiausia būna gyvūnas arba kur dažniausiai sėdi žmonės: prie sofos, po kavos staliuku, miegamajame prie lovos, koridoriuje prie durų. Jei augintinis turi mėgstamą kilimo kampą ar guolį, tai yra viena svarbiausių vietų tikrinti pirmiausia.

Atidžiai apžiūrėkite gyvūno kailį, ypač prie kaklo, už ausų, ties nugara ir prie uodegos pagrindo. Smulkūs tamsūs grūdeliai kailyje gali būti vadinamasis blusų purvas – suvirškinto kraujo liekanos. Taip pat verta išskalbti ar bent gerai pakratyti guolį virš šviesaus paviršiaus: ant šviesaus audinio lengviau pastebėti tamsius taškelius ir judančius vabzdžius.

Namuose daug ką pasako įkandimų vieta. Blusos dažnai kandžioja blauzdas ir kulkšnis, nes jos gyvena arčiau grindų ir šoka į viršų. Jeigu niežulys prasideda po vakaro ant konkrečios sofos arba įkandimų daugiau tik viename kambaryje, tai nėra smulkmena – greičiausiai būtent ten yra pagrindinis židinys.

Praktiškas būdas stebėti situaciją – vakare ant grindų padėti šviesų audinį ar popieriaus lapą tose vietose, kur kyla daugiausia įtarimų. Judantis tamsus taškelis ant balto fono pastebimas lengviau. Tačiau vien aptikti suaugusią blusą neužtenka: būtina tikrinti kilimų kraštus, grindjuostes, minkštų baldų plyšius ir vietas po baldais, kur kaupiasi dulkės bei gyvūnų plaukai.

Iš kur atsiranda blusos namuose ir kaip rasti vietą, iš kurios jos plintaNuotrauka: Unsplash / Dreame Vacuum Cleaner

Kodėl vienas purškimas dažnai problemos neišsprendžia

Žmogus natūraliai nori greito sprendimo: pamatė blusą, nupurškė kampą ir tikisi rytoj ramiai vaikščioti basas. Bėda ta, kad namuose gali būti ne tik suaugusių blusų, bet ir kiaušinėlių, lervų bei kokonų. Jos vystosi ne vienu metu, todėl po pirmo tvarkymo po kurio laiko gali pasirodyti naujų vabzdžių.

Jei yra augintinis, vien namų valymo nepakaks, jeigu jis pats nebus tinkamai apsaugotas. Kita vertus, vien gyvūno priemonė irgi nebūtinai išspręs tai, kas jau liko jo guolyje ar kilime. Štai kodėl šeimininkai kartais nusivilia: atrodo, kad viską padarė, bet po kelių dienų vėl pamato blusą. Dažniausiai tai reiškia ne nesėkmę, o nebaigtą visos grandinės nutraukimą.

Reguliarus kruopštus siurbimas padeda surinkti dalį kiaušinėlių, lervų ir šiukšlių, kuriose jos slepiasi. Siurblio maišelį ar talpą po valymo reikėtų tuoj pat ištuštinti ne namuose, o tekstilę – guolius, pledus, patalynę, nuimamus užvalkalus – skalbti pagal audiniui saugias aukštesnės temperatūros priežiūros rekomendacijas. Ypatingą dėmesį skirkite ne kambario viduriui, o pakraščiams: po baldais, prie sienų, kilimų apvadams.

Jei įkandimai nesiliauja, o šaltinio rasti nepavyksta, verta ne spėlioti vis iš naujo, bet peržiūrėti galimus patekimo kelius. Gal augintinis kasdien išeina į tą patį kiemo kampą, gal rūsyje atsirado graužikų požymių, o gal neseniai į namus atkeliavo minkštas naudotas baldas. Esant didesniam užkrėtimui, gali prireikti veterinaro patarimo dėl augintinio apsaugos ir profesionalios kenkėjų kontrolės specialistų pagalbos namams.

Ne gėda, o signalas sutvarkyti visą aplinką

Blusos greitai sukelia nemalonią gėdą: atrodo, kad tai turėtų nutikti tik kažkieno kito namuose. Tačiau jos labiau susijusios su proga patekti ir rasti tinkamą kampą nei su žmogaus tvarkingumu. Tėvams tai kelia nerimą dėl vaikų, senjorams – dėl jautresnės odos ir sunkesnio judėjimo tvarkant namus, o augintinių šeimininkams dar prisideda kaltės jausmas, nors gyvūnas blusas galėjo parsinešti per paprastą pasivaikščiojimą.

Darbuotojams ar paslaugų teikėjams, kurie susiduria su tokiomis situacijomis, svarbu ne numoti ranka į vieną rastą vabzdį. Jei neįvertinama visa aplinka, žmogus gali išleisti pinigų priemonėms, bet palikti nepaliestą tikrąjį židinį. O namų gyventojui svarbiausia veikti nuosekliai: pasirūpinti gyvūnu, išvalyti jo zonas, stebėti įkandimų vietą ir nepamiršti galimų šaltinių už buto ar namo sienų.

Blusų problema baigiasi ne tada, kai vieną vakarą nebepastebite šokinėjančio taškelio. Ji baigiasi tada, kai randama vieta, iš kurios jos plito, ir sutvarkomas ne tik matomas vabzdys, bet visa jo palikta slėptuvė. Kartais atsakymas slypi ne po antklode, o visai paprastai – prie durų kilimėlio, augintinio guolyje ar tyliame kampe po sofa.