Kaip per 30 dienų sutaupiau 312 eurų nieko svarbaus neatsisakydamas: mano 5 žingsnių planas

Mėnesio pabaigoje sąskaitoje likusius pinigus perskaičiavau du kartus. Pirmiausia patikrinau, ar nepamiršau kokios sąskaitos. Tada – ar nenukėliau kredito įmokos, ar neliko nesumokėta už vaikų būrelius.

Viskas buvo apmokėta. Iki atlyginimo liko dvi dienos, o sąskaitoje turėjau 312 eurų daugiau, nei įprastai likdavo tokiu metu.

Tą mėnesį nebuvau gavęs premijos, pardavęs nereikalingų daiktų ar pasiskolinęs. Su šeima buvome išėję pavakarieniauti, vaikai lankė būrelius, savaitgalį važiavome pas tėvus. Net kavos gerti nenustojau.

Pasikeitė keli įpročiai, kurių anksčiau beveik nepastebėdavau. Tiesa, sakyti, kad viskas įvyko be jokių pastangų, būtų neteisinga. Reikėjo susėsti prie sąskaitų, paskambinti paslaugų teikėjams ir kelis vakarus pagalvoti apie rytdienos pietus.

Pradėjau nuo išrašo, į kurį anksčiau nenorėdavau žiūrėti

Viskas prasidėjo sekmadienį. Žmona paklausė, kodėl vėl pervedu pinigus iš santaupų į einamąją sąskaitą. Iki atlyginimo buvo likusi savaitė.

Pasakiau, kad brangsta gyvenimas. Tai buvo tiesa, bet labai patogus atsakymas, nes po jo nieko daugiau aiškintis nereikėdavo.

– O tu žinai, kiek mes išleidžiame maistui? – paklausė ji.

Pasakiau apytikslę sumą. Ji atsidarė banko programėlę ir parodė, kad vien mano apsipirkimai tą mėnesį jau beveik ją pasiekė. Jos pirkiniai buvo papildomai.

Tą vakarą atsisiunčiau trijų ankstesnių mėnesių išrašus. Vienkartinius didesnius pirkinius pasižymėjau atskirai, o kasdienes išlaidas pradėjau grupuoti.

Nusprendžiau mėnesį nekeisti visko iš karto. Pasirinkau penkias vietas, kuriose, atrodė, galėčiau išleisti mažiau nesugadindamas šeimai gyvenimo. Kiekvieną eurą žymėjau tik vienoje kategorijoje, kad pietums išleisti pinigai antrą kartą neatsirastų prie maisto pirkinių.

1. Maisto parduotuvėje pradėjau pirkti vakarienę, o ne galimybes

Didžiausia mano apsipirkimų problema buvo ne brangūs produktai. Pirkdavau per daug variantų. Vištienos vakarienei, faršo rytojui, dar žuvies, jei norėsis. Namuose jau būdavo kiaušinių, daržovių, neatidarytas sūrio pakelis.

Iki savaitės pabaigos dalis to maisto prarasdavo patrauklumą. Dar po kelių dienų iškeliaudavo į šiukšliadėžę.

Prieš didesnį apsipirkimą pradėjau atidaryti šaldytuvą. Užsirašydavau keturias ar penkias vakarienes ir ko joms trūksta. Specialių dietų nesudarinėjau. Jei norėjome žuvies, pirkome žuvį. Tik nebeimdavau dar trijų alternatyvų tam pačiam vakarui.

Taip pat pradėjau žiūrėti kainą už kilogramą. Kartais mažesnė pakuotė iš tikrųjų būdavo naudingesnė, ypač jei didesnės nespėtume sunaudoti.

Per palyginimui naudotus ankstesnius mėnesius šioms maisto išlaidoms vidutiniškai tekdavo 426 eurai. Per bandymo mėnesį – 342 eurai. Darbiniams pietums ir kavai pirktus produktus skaičiavau atskirai.

Skirtumas – 84 eurai. Valgėme įprastai, tik mėnesio pabaigoje šaldytuve buvo mažiau pavargusių pakuočių.

2. Pietų darbe neatsisakiau – nustojau kasdien juos spręsti vienuoliktą ryto

Darbo dienomis pietus dažniausiai pirkdavau. Kartais eidavau į kavinę, kartais užsisakydavome su kolegomis. Atskirai devyni ar dešimt eurų neatrodydavo tragedija. Susumavus mėnesį jau norėdavosi pasitikrinti skaičiavimą.

Nebuvau nusiteikęs kas sekmadienį kelioms valandoms užsidaryti virtuvėje ir gaminti penkiolika vienodų dėžučių. Pradėjau paprasčiau: gamindamas vakarienę padarydavau daugiau, o vieną porciją iškart atidėdavau rytdienai.

Ne kiekvieną dieną. Penktadieniais dažniausiai eidavau su kolegomis, nes man patiko tas mūsų išėjimas. Kitomis dienomis spręsdavau pagal tai, ką turėjau namuose.

Pirmą savaitę du kartus dėžutę pamiršau šaldytuve. Antrą pradėjau ją pasidėti priekyje, šalia pieno, kurį ryte vis tiek imdavau.

Anksčiau darbo pietums vidutiniškai išleisdavau 176 eurus per mėnesį. Per tas 30 dienų išleidau 100 eurų, įskaitant naminių pietų produktus.

Liko 76 eurais daugiau. Man nereikėjo kasdien gaminti atskiro patiekalo – dažniausiai užteko vienos papildomos porcijos.

3. Kavą išsinešti pakeičiau sava tik tomis dienomis, kai ją gerdavau iš įpročio

Šitas punktas man iš pradžių nepatiko. Taupymo patarimai, prasidedantys nuo kavos, visada atrodė šiek tiek erzinantys. Lyg žmogaus finansinės bėdos kiltų dėl vienintelio malonaus ryto dalyko.

Bet išraše mačiau maždaug 60 eurų per mėnesį. Ir prisiminiau, kaip dažnai tą kavą gerdavau jau atvėsusią, skubėdamas, beveik nejausdamas skonio.

Turėjau gerą termopuodelį. Jis stovėjo spintelėje, nes reikėdavo išsiplauti ir prisiminti pasiimti.

Bandymo mėnesį kavą darbo dienoms ruošiau namuose. Pupelėms ir pienui toms porcijoms priskaičiavau apie 8 eurus. Kavinėse su šeima ar draugais elgiausi kaip anksčiau – šių išėjimų neįtraukiau į darbo rytų palyginimą.

Šioje eilutėje sutaupiau 52 eurus. Kai vieną rytą kavą pamiršau ant virtuvės stalo, nusipirkau pakeliui ir dėl to savęs nebariau. Kitą dieną vėl pasiėmiau savo.

4. Peržiūrėjau mokėjimus, kurių net nebeprisiminiau

Prenumeratas radau ne visas iš karto. Vienos buvo mokamos kortele, kitos per programėlių parduotuvę. Prireikė atsidaryti kelias vietas ir pasižiūrėti, už ką iš tikrųjų moku.

Buvo vaizdo turinio platforma, kurios neįjungiau kelis mėnesius. Mokama programėlė, parsisiųsta dėl vieno darbo. Dar viena paslauga, turėjusi nemokamą bandomąjį laikotarpį, kurį seniai pamiršau.

Žmonos paklausiau tik prieš atšaukdamas bendrą šeimos prenumeratą. Paaiškėjo, kad ją naudoja vaikai, todėl palikome.

Atsisakiau tik to, ko niekas nebenaudojo. Pasitikrinau, kada baigsis apmokėti laikotarpiai ir ar nebebus naujų nurašymų. Į bandymo mėnesio sutaupymą įtraukiau tik tuos mokėjimus, kurie tą mėnesį jau nebebuvo nuskaičiuoti.

Anksčiau ši prenumeratų grupė kainuodavo 54 eurus. Liko 16 eurų.

Skirtumas – 38 eurai. Per visą mėnesį nė karto nepagalvojau, kad norėčiau atsidaryti kurią nors iš atšauktų paslaugų.

5. Už ryšį mokėjome pagal senus sprendimus

Šeimos telefonų ir namų interneto sąskaitos buvo tapusios fonu. Jas apmokėdavau, bet retai tikrindavau, ar vis dar reikia visko, už ką mokame.

Vaikų planuose buvo duomenų, kurių jie neišnaudodavo. Mano planas likęs nuo laikų, kai dirbdamas daug važinėjau ir internetą dalydavau kompiuteriui. Namuose mokėjome ir už papildomas paslaugas, kuriomis beveik nesinaudojome.

Šioje vietoje pirmiausia patikrinau sutarčių terminus ir pasiteiravau, ar keičiant planus neatsirastų papildomų mokesčių. Nenorėjau „sutaupyti“ vienoje eilutėje ir gauti netikėtą sąskaitą kitoje.

Pasiūlymus lyginau pagal galutinę mėnesio sumą ir sąlygas, o ne vien reklaminę kainą. Prireikė kelių pokalbių ir vakaro prie kompiuterio.

Mūsų atveju bendras šeimos ryšio išlaidas pavyko sumažinti nuo 139 iki 77 eurų per mėnesį. Nauja suma jau atsispindėjo bandymo laikotarpio sąskaitose, papildomų keitimo išlaidų neturėjome.

Sutaupėme 62 eurus. Tai buvo konkretus mūsų senų sutarčių ir pasirinktų naujų sąlygų rezultatas, o ne suma, kurią pažadėčiau kitam žmogui.

Pinigų taupymasNuotrauka: OpenAI

Suskaičiavau ne planuojamą naudą, o tikrą mėnesio skirtumą

Mėnesiui pasibaigus palyginau pasirinktas išlaidas su ankstesnių trijų mėnesių vidurkiu. Metinių nuolaidų į mėnesį nedalijau, būsimų sutaupymų nepridėjau. Norėjau matyti, kiek mažiau pinigų išleista per tas konkrečias 30 dienų.

Vienas mėnuo dar neįrodo, kad tiek liks kiekvieną kartą. Maisto poreikiai skiriasi, pasitaiko išvykų, svečių, brangesnių savaičių. Todėl šių 312 eurų nepaverčiau nauju privalomu rekordu.

Dalį išlaidų sumažinome pakeitę sutartis, todėl jų nereikės kasdien iš naujo kontroliuoti. Maisto, pietų ir kavos sumos priklausys nuo to, kaip mums seksis laikytis patogesnės rutinos.

Pinigus pervedžiau, kol neatsirado mintis juos išleisti

Pamatęs likutį iš pradžių pagalvojau apie seniai žiūrėtą pirkinį. Jau buvau atsidaręs parduotuvės puslapį. Paskui susivokiau, kad mėnesį stengiausi palikti daugiau pinigų, o dabar ieškau, kaip greitai juos panaudoti.

Pervedžiau 312 eurų į atskirą sąskaitą. Mokėjimo paskirtyje parašiau „pirmas mėnuo“.

Vakare žmona paklausė, ką kitą mėnesį dar mažinsime.

Pasakiau, kad kol kas nieko. Norėjau pirmiausia pažiūrėti, kurie pakeitimai išsilaikys savaime, o kuriuos teks supaprastinti. Nenorėjau kiekvieno apsipirkimo paversti egzaminu.

Kitą rytą, jau stovėdamas prie durų, prisiminiau kavą. Grįžau į virtuvę, pasiėmiau termopuodelį ir išėjau. Šįkart nereikėjo nei naujo plano, nei didelio pasiryžimo.