Euro zonos infliacija sumažėjo iki 2,8 proc.: ar to pakaks, kad ECB nebekeltų palūkanų?

Euro zonos infliacija birželį pagaliau atsitraukė, tačiau Europos Centriniam Bankui tai dar nereiškia visiškai ramios vasaros. Eurostato patvirtintais duomenimis, metinė infliacija euro zonoje birželį siekė 2,8 proc., kai gegužę buvo 3,2 proc. Tai pirmas aiškesnis atvėsimas po ankstesnio kainų šuolio, kurį stipriai veikė brangusi energija.

Šie skaičiai pasirodė itin svarbiu metu. ECB valdančioji taryba šią savaitę spręs, ar po birželį priimto sprendimo kelti palūkanas reikia dar vieno žingsnio, ar vis dėlto verta palaukti. Birželį ECB padidino tris pagrindines palūkanų normas 0,25 procentinio punkto: indėlių galimybės palūkanų norma pakilo iki 2,25 proc., pagrindinių refinansavimo operacijų – iki 2,40 proc., o ribinio skolinimosi galimybės – iki 2,65 proc.

Iš pirmo žvilgsnio naujausia infliacijos statistika kalba už pauzę. Kainų augimas lėtėja, o bazinė infliacija, neįtraukianti energijos, maisto, alkoholio ir tabako, birželį taip pat sumažėjo – nuo 2,6 iki 2,4 proc. Tai ženklas, kad kainų spaudimas nėra vien tik degalų ar dujų istorija, bet ir nebeatrodo taip įkaitęs kaip pavasarį.

Lietuvai euro zonos vidurkis atrodo per ramus

Lietuvos skaitytojui 2,8 proc. infliacija gali skambėti beveik kaip svetima realybė. Eurostato duomenimis, visoje Europos Sąjungoje birželį didžiausia metinė infliacija fiksuota Rumunijoje – 9,2 proc., o po jos rikiavosi Lietuva su 5,4 proc. ir Bulgarija su 5,2 proc. Kitaip tariant, euro zonos vidurkis slepia labai skirtingą padėtį atskirose šalyse.

Būtent todėl ECB sprendimai Lietuvoje dažnai jaučiami dviprasmiškai. Viena vertus, aukštesnės palūkanos gali padėti slopinti kainų spaudimą visoje euro zonoje. Kita vertus, jos brangina paskolas gyventojams ir verslui. Turintiems būsto paskolas su kintamomis palūkanomis ECB sprendimai nėra abstrakti Frankfurto politika – jie tiesiogiai atsispindi mėnesio įmokose.

ECB negali nustatyti atskiros palūkanų normos Lietuvai, Vokietijai ar Ispanijai. Sprendimas priimamas visai euro zonai, todėl bankas vertina bendrą vaizdą: infliaciją, darbo rinką, atlyginimų augimą, energijos kainas, verslo aktyvumą ir riziką, kad brangimas vėl įsibėgės.

Kodėl ECB dar negali lengvai atsikvėpti

Pagrindinė problema – energijos kainos ir geopolitika. Birželio infliacijos sumažėjimas suteikia argumentą palūkanų nebekelti iš karto, tačiau naftos rinka vėl tapo nerami. Pastarosiomis savaitėmis atsinaujinusi įtampa Artimuosiuose Rytuose padidino riziką, kad energijos kainos gali vėl kilti, o tai greitai persiduotų degalams, transportui ir daliai maisto kainų.

Finansų rinkose kol kas vyrauja lūkestis, kad ECB šį kartą palūkanų nekeis, tačiau visiška ramybė negrįžo. „The Wall Street Journal“ skelbė, kad ECB veikiausiai paliks normas nepakeistas, bet gali palikti atviras duris vėlesniam palūkanų didinimui, jei energijos kainos vėl pradėtų kelti infliacijos riziką.

Panašiai kalba ir dalis pačių centrinio banko pareigūnų. Bundesbanko vadovas Joachimas Nagelis, paprastai laikomas griežtesnės pinigų politikos šalininku, viešai teigė, kad šį mėnesį ECB turėtų neskubėti kelti palūkanų, nepaisant naftos kainų šuolio. Jo argumentas paprastas: dabartinė padėtis pernelyg nepastovi, todėl vienkartinis energijos brangimas neturėtų automatiškai virsti skubotu palūkanų sprendimu.

Pauzė dar nereikštų posūkio į pigesnius pinigus

Jei ECB šią savaitę nuspręstų palūkanų nekelti, tai nebūtinai reikštų, kad pinigų politika vėl švelnėja. Veikiau tai būtų laukimo režimas. Bankas norėtų pamatyti, ar birželio infliacijos sumažėjimas yra tvirtesnė tendencija, ar tik laikinas atokvėpis tarp dviejų energijos kainų bangų.

Christine Lagarde vadovaujamas ECB pastaraisiais mėnesiais vengia iš anksto žadėti konkrečią kryptį. Tai reiškia, kad kiekvienas sprendimas priklausys nuo naujausių duomenų. Jeigu infliacija toliau mažės, o energijos kainos stabilizuosis, spaudimas didinti palūkanas silpnės. Jei nafta, dujos ar maisto kainos vėl ims kilti, dar vienas palūkanų padidinimas rudenį gali grįžti į darbotvarkę.

Lietuvai svarbiausia ne vien tai, ar euro zonos vidurkis nukrito iki 2,8 proc. Daug svarbiau, ar kainų augimas mažės ir mūsų rinkoje. Kol Lietuvos infliacija išlieka viena didžiausių Europos Sąjungoje, gyventojai euro zonos atvėsimą gali jausti gerokai silpniau nei rodo bendras rodiklis.

Todėl artimiausias ECB sprendimas greičiausiai bus ne aiškus taškas, o kablelis. Infliacija sumažėjo, tačiau dar negrįžo prie 2 proc. tikslo. Palūkanos jau pakeltos, tačiau centrinis bankas nenori per anksti paskelbti kovos pabaigos. O gyventojams ir verslui tai reiškia dar vieną laikotarpį, kai teks gyventi tarp dviejų rizikų – per brangių paskolų ir vis dar per greitai augančių kainų.

Šaltinis: Euronews