„Kieno Krymas?“ klausimas sukėlė audrą Druskininkuose: meistras prabilo apie galimas sankcijas, Kultūros centras viską vadina metafora

Druskininkuose kilusi istorija iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip paprastas nesusipratimas mugėje. Pirkėja priėjo prie medžio meistro prekystalio, paklausė rusiškai, kiek kainuoja duoninė, o vietoj kainos išgirdo klausimą: „Kieno Krymas?“ Tačiau po kelių minučių ši buitinė scena virto daug didesniu ginču – apie kalbą, principus, karą, pagarbą svečiams ir tai, ar savivaldybei pavaldi įstaiga gali spausti žmogų atsisakyti savo pilietinės pozicijos.

Tautodailininkas ir medžio meistras Aivaras Norbutas viešai pranešė, kad po incidento Druskininkų mugėje kreipėsi į savivaldybę ir Druskininkų kultūros centrą, prašydamas atsakyti, ar jis dėl savo pozicijos rusakalbių klientų atžvilgiu nebebus priimamas į miesto muges. LRT.lt rašo, kad A. Norbutas teigia sulaukęs sankcijų už tai, jog rusiškai besikreipiančių klientų klausia, kam priklauso Krymas.

Ši istorija nepatogi būtent todėl, kad ji nutiko ne abstrakčioje diskusijoje internete, o realioje Lietuvos mugėje, penktais plataus masto karo Ukrainoje metais. Čia žmogus, savo prekystalyje prekiaujantis rankų darbo kūriniais, aiškiai pasakė: jei į jį kreipiamasi rusiškai, jis pirmiausia nori išgirsti vieną atsakymą. Jei žmogus pasako, kad Krymas yra Ukrainos, bendravimas tęsiasi. Jei išsisukinėjama arba sakoma, kad Krymas Rusijos, bendravimas baigiasi.

Meistras sako taisyklės nekeičiantis nuo 2022 metų

A. Norbutas savo viešame laiške savivaldybei rašo, kad mugėse dalyvauja nuo 1996 metų, taip pat ir Druskininkuose. Pasak jo, nuo 2022 metų Kaziuko mugės Vilniuje jis visų, kurie į jį kreipiasi rusiškai, klausia, kieno yra Krymas. Jis pabrėžia, kad išimčių nedaro nei žydams, nei baltarusiams, nei latviams, nei azerbaidžaniečiams, nei kitų tautų žmonėms – klausimas atsiranda ne dėl tautybės, o dėl pasirinkimo į jį kreiptis rusų kalba.

LRT.lt cituojamas A. Norbutas aiškina, kad jei žmogus atsako, jog Krymas yra Ukrainos, jis be problemų toliau bendrauja rusiškai. Jei atsakoma, kad „mes nekalbam apie politiką“ ar bandoma išsisukti, jis mandagiai pasako, kad bendravimas baigtas.

Tai svarbi detalė. Meistras nekalba apie draudimą rusų kalbai apskritai. Jis kalba apie asmeninę ribą savo prekybos vietoje: po Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios jam nebe vis tiek, ar žmogus, kuris Lietuvoje kalba rusiškai, geba pasakyti paprastą tiesą – Krymas nėra Rusija.

Ir čia istorija tampa daug gilesnė nei vien konfliktas dėl vienos pirkėjos. Nes klausimas „Kieno Krymas?“ Lietuvoje nėra atsitiktinis pokalbio kabliukas. Tai lakmuso popierėlis. Jis labai greitai parodo, ar žmogus pripažįsta akivaizdų tarptautinės teisės ir karo faktą, ar renkasi patogų „mes ne politikoje“.

Druskininkuose pasigirdo kalbos apie „juoduosius sąrašus“

Pasak A. Norbuto, penktadienį prie jo prekyvietės priėjo Druskininkų kultūros centro darbuotoja Lina Balčiūnienė ir dar viena mugės organizavimu besirūpinusi moteris. Meistras teigia išgirdęs, kad dėl tokių klausimų jis esą gali būti įtrauktas į juoduosius sąrašus ir daugiau nebepatekti į Druskininkuose vykstančias muges.

LRT.lt publikacijoje rašoma, kad A. Norbutas pasakojo sulaukęs perspėjimo, jog „nebegalėsiu patekti“ į Druskininkų muges, jei toliau užduos tokius klausimus miesto svečiams. Jo teigimu, jam buvo aiškinta, kad rusakalbių negalima diskriminuoti, o kaip pavyzdys minėti į folkloro festivalį atvykstantys Pavolgio vokiečiai.

Jeigu taip iš tiesų buvo pasakyta, klausimas tampa labai rimtas. Nes viena yra paprašyti prekybininko išlaikyti ramybę, nesivelti į konfliktus ir neįžeidinėti lankytojų. Visai kas kita – sudaryti įspūdį, kad žmogus gali būti nebekviečiamas į muges dėl to, jog klausia apie Krymą ir atsisako aptarnauti tuos, kurie nepajėgia pripažinti Ukrainos teritorinio vientisumo.

Druskininkai yra Lietuvos kurortas, o ne neutrali zona, kurioje nepatogūs karo klausimai turi būti patraukti nuo prekystalių, kad tik niekas nesusierzintų. Jeigu svečias piktinasi klausimu „Kieno Krymas?“, gal verta klausti ne to, kodėl meistras uždavė šį klausimą, o kodėl į jį taip sunku atsakyti.

Kultūros centras tikina: juodųjų sąrašų nėra

Druskininkų kultūros centro direktorė Raimonda Varaškaitė LRT.lt pateikė kitokią versiją. Ji sakė, kad centras neturi jokių juodųjų sąrašų, kuriuose būtų nepageidaujami prekybininkai. Pasak direktorės, dėl A. Norbuto buvo gautas žodinis skundas iš gidės ar grupės vadovo, esą mugėje žmogus plūstasi keiksmažodžiais, todėl darbuotoja priėjo ir pasakė pastabą.

Direktorė situaciją LRT.lt apibūdino taip: „juodasis sąrašas tai buvo metafora“. Ji taip pat tikino, kad A. Norbutas iš mugės nebuvo išvarytas, toliau prekiavo ir tą pačią, ir kitą dieną.

Tačiau būtent čia ir lieka svarbiausia įtampa. Jei tai buvo tik metafora, kodėl prekybininkui ji nuskambėjo kaip reali grėsmė? Jei jokio sprendimo nebuvo ir nėra, kodėl žmogui teko rašyti paklausimą savivaldybei, prašant paaiškinti, ar jo principinė pozicija gali užkirsti kelią dalyvauti mugėse ateityje?

Biudžetinei įstaigai, kuri yra pavaldi savivaldybei, tokiose situacijose neužtenka pasakyti „čia tik metafora“. Viešoji įstaiga turi kalbėti taip aiškiai, kad žmogui nekiltų įspūdis, jog jo dalyvavimas renginiuose gali priklausyti nuo to, ar jis nutylės politiškai nepatogų klausimą.

Meras pasirinko ne aiškinimą, o panieką

Dar viena šios istorijos detalė sukėlė ne mažiau klausimų nei pats incidentas mugėje. LRT.lt paprašius pakomentuoti situaciją, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas atsakė: „Manęs nedomina visokių grybų išsišokimai.“

Toks atsakymas skamba ne kaip savivaldos vadovo bandymas raminti konfliktą, o kaip mostas ranka į žmogų, kuris kelia nepatogų klausimą. Galima nesutikti su A. Norbuto forma, galima diskutuoti dėl bendravimo mugėje ribų, galima aiškintis, kas tiksliai buvo pasakyta ir ar buvo skundas. Bet kai kalbama apie viešą konfliktą, kuriame susipina Ukraina, rusų kalba, savivaldybei pavaldžios įstaigos veiksmai ir galimos sankcijos prekybininkui, mero pareiga yra ne pravardžiuoti, o paaiškinti poziciją.

Būtent tokios frazės visuomenę žeidžia labiausiai. Nes jos rodo ne norą išgirsti, o institucinio aukštumo jausmą: esą žmogus su savo principais yra tik triukšmadarys, o ne pilietis, kuris turi teisę klausti ir gauti atsakymą.

Tai ne ginčas dėl kalbos – tai ginčas dėl ribos

Šią istoriją labai lengva supaprastinti iki klausimo, ar galima mugėje aptarnauti klientą rusiškai. Bet tai būtų klaidinga. A. Norbutas pats sako, kad rusiškai kalba ir bendrauja, jei žmogus atsako, jog Krymas yra Ukrainos. Vadinasi, ginčas nėra apie tai, ar žmogus moka rusų kalbą. Ginčas yra apie tai, ar Lietuvos viešoje erdvėje penktais karo metais vis dar turime apsimesti, kad okupacijos klausimas yra „ne politika“.

Tai ypač jautru Druskininkuose, kur daug svečių, daug kalbų, daug skirtingų istorijų. Tačiau kurortas neturi tapti vieta, kurioje patogumas svečiui automatiškai svarbesnis už Lietuvos piliečio teisę turėti aiškią moralinę poziciją. Mandagumas negali reikšti, kad turime nuryti viską, kas susiję su Rusijos agresijos nutylėjimu.

Žinoma, prekybininkas taip pat turi atsakomybę. Mugėje negali būti keiksmų, grasinimų, pažeminimo ar konflikto kurstymo. Bet pagal paties A. Norbuto pasakojimą jis pabrėžia, kad bendrauja ramiai, necenzūrinių žodžių nevartoja, o bendravimą nutraukia tada, kai žmogus vengia atsakyti arba palaiko Rusijos poziciją. Jei buvo kitaip, tai turi būti aiškinamasi faktais, o ne užuominomis apie sąrašus.

Druskininkų savivaldybei teks atsakyti į paprastą klausimą

A. Norbutas savo paklausime savivaldybei ir Druskininkų kultūros centrui iš esmės prašo atsakyti į tris dalykus: ar savivaldybė pritaria darbuotojos pozicijai, ar egzistuoja juodieji sąrašai ir ar jis dėl savo požiūrio į rusakalbius klientus nebebus priimamas į Druskininkų muges.

Tai nėra sudėtingi klausimai. Atsakymai turėtų būti aiškūs. Ar žmogus bus diskriminuojamas dėl savo pilietinės pozicijos? Ar savivaldybei pavaldi įstaiga gali prekybininkui užsiminti apie neoficialias sankcijas? Ar Druskininkuose klausimas „Kieno Krymas?“ laikomas netinkamu miesto svečiams?

Ši istorija tapo vieša ne todėl, kad kažkas ne taip pardavė duoninę. Ji tapo vieša todėl, kad labai tiksliai palietė nervą: kiek Lietuvoje dar esame pasiruošę taikytis prie žmonių, kuriems sunku pasakyti, kad Krymas yra Ukrainos?

Kol Ukrainoje žūsta žmonės, Lietuvoje toks klausimas neturėtų būti laikomas provokacija. Provokacija yra reikalauti, kad dėl „patogios atmosferos“ kurorte žmogus nutylėtų savo principus. Druskininkams dabar teks parodyti, kas buvo ši istorija: vienos darbuotojos nevykusi frazė, nesusipratimas mugėje ar ženklas, kad viešoje įstaigoje vis dar bijoma ne agresoriaus simbolių, o žmogaus, kuris išdrįsta jų paklausti tiesiai.

Šaltinis: LRT.lt