Mažiau biudžetininkų – daugiau pinigų Lietuvai? Skaičiavimas atskleidžia, kiek iš tiesų būtų galima sutaupyti

Valstybėje nuolat ieškoma pinigų keliams, didesnėms pensijoms, mokytojų atlyginimams ir gydymui. Todėl vis dažniau kyla klausimas, ar efektyviai naudojamos lėšos, skiriamos iš biudžeto finansuojamoms darbo vietoms. Atsisakius perteklinių pareigų būtų galima sutaupyti, tačiau šimtų milijonų eurų per dieną toks sprendimas valstybei nesugrąžintų.

Gyventojas, norėdamas susitvarkyti dokumentus ar gauti atsakymą iš valstybinės įstaigos, kartais susiduria su ilgu laukimu, prašymais pateikti jau turimus duomenis ir atsakomybės permetimu iš vieno kabineto į kitą. Tada natūraliai kyla klausimas: kodėl išlaikoma tiek administravimo, jeigu dalį darbų būtų galima atlikti paprasčiau?

Mažinti nereikalingą administracinį aparatą verta svarstyti. Tačiau pirmiausia reikėtų atskirti, apie kokius darbuotojus kalbame ir kiek konkrečiai galėtume sutaupyti. Kitaip vietoje geresnių viešųjų paslaugų rizikuotume sulaukti ilgesnių eilių ir dar didesnio žmonių nepasitenkinimo.

„Biudžetininkai“ – ne vien kabinetuose dirbantys valdininkai

Kalbant apie biudžetininkų mažinimą lengva įsivaizduoti vien kabinetuose sėdinčius valdininkus. Tačiau iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojami ir mokytojai, ugniagesiai, policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai, bibliotekininkai bei daugelis kitų žmonių.

Jeigu būtų mechaniškai mažinamas visų šių darbuotojų skaičius, pasekmes greitai pajustų gyventojai. Mažiau mokytojų galėtų reikšti didesnes klases, mažiau socialinių darbuotojų – sunkiau pasiekiamą pagalbą, o sumažinus klientus aptarnaujančių specialistų skaičių galėtų pailgėti laukimo eilės.

Todėl naudingiau kalbėti ne apie visų biudžetininkų skaičiaus mažinimą, o apie pasikartojančių funkcijų ir perteklinio administravimo peržiūrą. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kurios įstaigos atlieka panašius darbus, kiek laiko darbuotojai sugaišta ataskaitoms ir ar gyventojų prašymai nėra be reikalo perduodami per kelias grandis.

Kur valstybė galėtų ieškoti sutaupymo?

Viena galimų sričių – įstaigų atliekamų funkcijų dubliavimasis. Jei kelios organizacijos renka panašius duomenis, rengia atskiras ataskaitas ar administruoja labai panašius procesus, verta vertinti, ar dalį darbo būtų galima sujungti. Tai nereiškia, kad kiekviena panaši pareigybė yra nereikalinga: prieš priimant sprendimus svarbu įvertinti, kas konkrečiai daroma ir kokios paslaugos gyventojams būtų paveiktos.

Kita sritis – bendrosios funkcijos. Apskaita, dokumentų valdymas, informacinių sistemų priežiūra ar viešieji pirkimai kai kuriais atvejais galėtų būti organizuojami bendrai kelioms įstaigoms. Tačiau toks pertvarkymas taip pat kainuoja: gali prireikti naujų sistemų, darbuotojų mokymų ir laiko, kol darbas bus sustyguotas. Sutaupymas atsirastų tik tuomet, jei ilgalaikė nauda viršytų pertvarkos išlaidas.

Daug naudos galėtų duoti ir paprastesnės procedūros. Jeigu valstybė jau turi žmogaus duomenis, gyventojui neturėtų tekti keliauti per kelias įstaigas vien tam, kad juos pateiktų dar kartą. Mažiau bereikalingų veiksmų reikštų ne tik sutaupytą darbuotojų laiką, bet ir patogesnį aptarnavimą žmonėms.

Nemažinamos išlaidosNuotrauka: OpenAI

Kiek iš tikrųjų būtų galima sutaupyti?

Diskusijoje apie valstybės išlaidas svarbu atskirti sprendimo priėmimo dieną nuo laikotarpio, per kurį atsiranda finansinis rezultatas. Panaikinus pareigybę, visas metinis atlyginimas per vieną dieną į valstybės sąskaitą negrįžta – išlaidos mažėja palaipsniui, o iš pradžių gali tekti mokėti išeitines ir padengti kitas pertvarkos išlaidas.

Pavyzdžiui, tarkime, kad peržiūrėjus funkcijas būtų atsisakyta 10 tūkst. pareigybių, o vienos darbo vietos išlaikymas darbdaviui vidutiniškai kainuotų 30 tūkst. eurų per metus. Tokiu atveju apskaičiuota suma siektų 300 mln. eurų per metus, arba vidutiniškai apie 822 tūkst. eurų per dieną. Tai tik teorinis pavyzdys, o ne įvertinimas, kiek tokių pareigybių Lietuvoje yra ir kiek realiai būtų galima panaikinti nepabloginus paslaugų.

Tikroji sutaupyta suma galėtų būti mažesnė, nes dalį darbų vis tiek reikėtų atlikti, kai kuriems darbuotojams priklausytų išeitinės išmokos, o pertvarkai galėtų prireikti papildomų investicijų. Be to, valstybė nebegautų dalies su darbo užmokesčiu susijusių mokesčių, todėl poveikis visam biudžetui nėra toks pats, kaip vien sutrumpėjusio atlyginimų sąrašo suma.

Teiginį apie šimtus milijonų eurų per dieną reikėtų vertinti ypač atsargiai. Pavyzdžiui, 100 mln. eurų per dieną per metus sudarytų 36,5 mlrd. eurų. Tam, kad tokia suma būtų sutaupoma kasdien, reikėtų panaikinti milžiniškas kasmetes išlaidas – vien bendro raginimo sumažinti administraciją čia nepakanka.

Svarbiausia – ką gyventojas gauna už savo pinigus

Valstybės įstaigų efektyvumą reikėtų vertinti ne vien pagal darbuotojų skaičių. Gyventojui svarbu, ar jis laiku gauna dokumentą, gali prisiskambinti, sulaukia aiškaus atsakymo ir neturi kelis kartus pateikti tos pačios informacijos. Jei sumažinus pareigybių skaičių šios paslaugos suprastėtų, sutaupymas vienoje biudžeto eilutėje nebūtinai reikštų naudą visuomenei.

Kita vertus, nereikėtų bijoti peržiūrėti pareigų, kurių nauda neaiški arba kurios dubliuoja kitų darbuotojų veiklą. Skaidrus įstaigų funkcijų vertinimas, aiškiai paskelbti pertvarkos tikslai ir skaičiavimai padėtų žmonėms suprasti, kur keliauja jų sumokami mokesčiai.

Lietuvai verta siekti tokio viešojo sektoriaus, kuriame būtų mažiau nereikalingo popierizmo ir daugiau laiko tiesioginiam darbui su žmogumi. Sutaupytos lėšos galėtų būti nukreipiamos ten, kur jų labiausiai reikia, tačiau prieš žadant šimtus milijonų būtina parodyti konkretų planą ir paaiškinti, per kokį laikotarpį toks rezultatas būtų pasiektas.