Kodėl vienišumas laikomas gėda?

Vienatvė yra jausmas, apie kurį nėra įprasta kalbėti. Britų rašytoja Olivia Lange pasidalijo savo istorija apie susidūrimą su vienišumu.

Buvau trisdešimtmetė kai pirmą kartą susidūriau su vienatve. Santykiai baigėsi dar net neprasidėję. Mano vaikinas gyveno Niujorke, o aš persikėliau pas jį tikėdamasi laimingos ateities. Bet po poros mėnesių mes išsiskyrėme.

Likau viena svetimame mieste. Niujorke neturėjau draugų. Nenuostabu, kad netrukus pasijutau kaip našlaitė, atribota nuo viso pasaulio.

Pirmoji išvada, kurią padariau iš tos situacijos: vienišumas yra meilės ir artumo trūkumas.

nematomas

KAI PASIJUNTI NEMATOMAS

Labiausiai gąsdina jausmas, kad vienatvė stumia kitus nuo tavęs. Kartą paauglystėje sėdėjau traukinių stotyje ir laukiau tėvo. Buvo saulėta diena ir aš skaičiau įdomią knygą.

Šalia manęs atsisėdo pagyvenęs vyras. Jis kelis kartus bandė užmegzti pokalbį, kurio tęsti visai nenorėjau. Vyras atsistojo ir nuėjo, o aš visai neseniai, jau būdama suaugusi, supratau, kaip jis norėjo dėmesio. Ir man gėda, kad tada su juo nebendravau.

Kaip jaučiausi vieniša pati? Tai buvo siaubinga. Tarsi tapau nematoma arba atsidūriau kosminėje erdvėje milijonus kilometrų nuo žmonių. Tačiau tuo pačiu metu jaučiausi skausmingai pažeidžiama šeimoms ir poroms skirtame pasaulyje.

Praėjo mėnesiai ir aš tapau vis labiau izoliuota. Nenorėjau apkrauti draugų istorijomis apie savo būseną, tiesiog bijojau, kad jie nusigręš, todėl dar labiau atsiribojau.

Vėliau sužinojau, kad kuo ilgiau esame izoliuoti, tuo blogiau jaučiamės. Pasak psichologų, vienatvė sunaikina žmogaus gebėjimą įžvelgti socialinės sąveikos prasmę. Todėl vakuumas aplink tik didėja.

Sakoma, kad kai žmonės įpranta būti vieni, tai sukelia vadinamąjį socialinį nerimą.

Šioje būsenoje žmogus pasaulį mato neigiamai, tikėdamasis ir prisimindamas tik atmetimą – ar tai būtų nedraugiškas susitikimas parduotuvėje, ar draugo atmetimo tonas, kurio kitomis aplinkybėmis niekada nebūtume pastebėję.

Iš tiesų, laikui bėgant, aš pradėjau dažniau pastebėti blogą. Nesupratau, kad pati sukūriau užburtą ratą, kuriame viskas atrodė įtartina. Blogiausia, kad šią būseną nėra lengva atpažinti.

busena

PRASMINGA BŪSENA

Sausakimšame Niujorke supratau dar vieną dalyką – vienatvė veikia ne tik atstumtuosius, bet ir santykiuose esančius žmones, daug draugų turinčius ar aktyviai gyvenančius žmones. Mačiau, kaip santuokoje gyvenantys žmonės išgyvena tikrą vienišumą, tačiau jie bijo apie tai prisipažinti net sau.

Kodėl? Tiesiog egzistuoja nerašyta taisyklė – mes turime gyventi aktyvų, turiningą gyvenimą, o vienatvė yra tik nevykėlių gyvenimo dalis. Ir aš taip pat maniau. Pastebėjau, kad labiau bijau prisipažinti, jog esu vieniša, nei tai patirti.

Bet kas tame blogo, jei tau nesiseka ar esi liūdnas? Mes per daug bijome jausmų, ypač neigiamų, nepaisant to, kad jie yra neišvengiama gyvenimo dalis. Ir nėra gėda norėti meilės ir dėmesio.

Kažkuriuo metu supratau, kad esu ne viena. Kad pasaulyje yra milijonai vienišų žmonių. Kai kurie yra kažko netekę, kiti drovūs, kai kurie neturi socialinių įgūdžių. Galbūt kažkas ankstyvoje vaikystėje kažkas tapo atstumtuoju.

Ar prisimenate tuos klasės draugus, iš kurių visi juokėsi ar jų vengė? Kai vaikas yra atstumiamas, jis atsitraukia ir užsidaro savyje. Galbūt net visam likusiam gyvenimui. Kažkas tampa pernelyg agresyvus, o kažkas per daug uždaras. Taip apsisaugo nuo tolesnių kančių.

Jei matote piktą žmogų, prisiminkite, kad jis tiesiog vienišas.

gedytis

NEREIKIA GĖDYTIS

Kuo labiau supratau, kad nesu auka, tuo švelnesnė tapau – savo, sutiktų žmonių atžvilgiu. Vienatvė turi reikšmingą pliusą – tai verčia būti atidesniais kitiems ir vertinti naujus santykius.

Mano staigi izoliacija atvėrė mano širdį. Taigi noriu pasakyti jai ačiū. Tai buvo sunkiausias laikas mano gyvenime, bet aš jį išgyvenau.

vienisumas yra geda


Taip pat skaitykite:

Back to top button