Ką iš tikrųjų reiškia “gyventi dabartyje”? Kokia to nauda? Šaolino karys vienuolis paaiškina, kodėl mums taip baisu kelti sau naujus tikslus, kodėl mes taip priešinamės pokyčiams, bet daug lengviau judame į priekį palengva – mažais žingsneliais.
Pokyčių filosofija
Taigi, norėdami suprasti, “kaip man sekasi”, pirmiausia turėtume pagalvoti, kas yra “aš”. Kiekvienas iš mūsų esame ekosistema, sudaryta iš trijų tarpusavyje susijusių elementų: kūno, proto ir dvasios. Vadinasi, klausimas “Kaip tau sekasi?” suskyla į tris dalis:
- “Kaip jaučiatės fiziškai?”
- “Kokios būklės yra jūsų protas?”
- “Kokios nuotaikos ir būsenos esate?”
Įsivaizduokite įprastos dienos rytą. Pabandykite įvertinti, kaip jaučiatės, skalėje nuo 1 iki 10. Ar pabundate aiškiai suvokdami savo užduotis ir galimybes, linksmai išlipate iš lovos ir kupini energijos skubate į naują dieną? Tai 10. Ar vos priverčiate save atmerkti akis ir išlipti iš lovos, nekenčiant pasaulio? Tai 1.
Deja, dauguma žmonių savo rytinę būseną vertina ne 10 – tai natūralu, bet net ne 8, o 5 ar 6 iš 10.
Tai skamba slegiančiai, nes jei žmogus pasauliui atiduoda tik 50 % savo energijos, mainais gauna irgi tik 50. Dar liūdniau yra tai, kad dauguma žmonių yra įpratę tokią būseną laikyti norma. Tarsi jei skaičius yra skalės viduryje, taip ir turi būti.
KODĖL NENORIME NIEKO KEISTI?
Taigi, kodėl negalime pakeisti esamos padėties? Be to, kodėl nenorime jos keisti? Todėl, kad iš tikrųjų esame viskuo patenkinti, nes mums patinka būti viduryje. Mums patinka stabilumo ir kontrolės jausmas – savęs ir savo gyvenimo. Mums atrodo, kad jei esame nuolat prislėgti ir įsitempę, jei vienu metu virš mūsų kabo tuzinas dalykų, vadinasi, mums sekasi, vadinasi, esame reikalingi.
Tačiau jausmas, kad kontroliuojame savo gyvenimą, kad mūsų darbo krūvis yra mūsų sėkmės matas, yra didžiausia iliuzija. Žinoma, negalime iš esmės pakeisti savo gyvenimo ir staiga tapti kitu žmogumi, laisvu nuo socialinių įsipareigojimų.
Tačiau galime keisti mažus dalykus, kurie visada priklauso nuo mūsų – tai “maži žingsneliai”.
Kas daugumą mūsų sulaiko ties “penkių”, “šešių” ar “septynių” ženklu? Liga, badas, benamystė? Jei nesergame, jei turime rankas ir kojas, jei matome ir girdime, jei turime namus ir maisto, tuomet mūsų pagrindiniai poreikiai yra patenkinti ir nėra jokios rimtos priežasties jaustis kaip penketukas ar šešetukas. Tai, kas mus laiko skalės viduryje, yra smulkmenos: smulkus nepasitenkinimas, nepasitenkinimas savimi ar kitais, o svarbiausia – įpročio galia.
“Apyrankės” technika
Kaip veikia “mažų žingsnelių” idėja? Pabandykite sudaryti sąrašą įpročių, kuriuos norėtumėte pašalinti iš savo gyvenimo, ir sąrašą įpročių, kuriuos norėtumėte įgyti. Pasirinkite vieną iš pirmojo sąrašo ir pradėkite jo atsikratyti.
Suteikite jam kokį nors apčiuopiamą “inkarą”: pavyzdžiui, užsidėkite ant rankos apyrankę ir mintyse “pririškite” prie jos, tarkime, įprotį užkandžiauti.
Kiekvieną kartą, kai vidury dienos norėsite suvalgyti saldainį, pajusite ant rankos apyrankę ir prisiminsite savo norą valgyti tik tris kartus per dieną ir tik prie stalo. O jei neišlaikysi ir vidury dienos nusipirksi “Snickers” – nuimk apyrankę nuo vienos rankos ir užsidėk ant kitos. Taip daryk kiekvieną kartą, kai prarandi saiką.
Laikui bėgant ranka, ant kurios nešiojama apyrankė, keisis vis rečiau ir rečiau, kol galiausiai ant vienos rankos ji liks visam laikui. Šaoline tikima, kad jei apyrankė ant vienos rankos išbuvo mėnesį – įprotis nugalėtas.
KAIP SMAGIAI LEISTI LAIKĄ PAKELIUI Į TIKSLĄ?
Tačiau iš tikrųjų taip sunku nustoti skųstis ar pradėti bėgioti rytais. Kodėl? Todėl, kad bet kokį pokytį suvokiame kaip abstraktų tikslą, tarsi nuo tikslo mus skiria viena mintis, nors iš tikrųjų į tikslą mus veda daugybė mažų žingsnelių čia ir dabar. Štai kodėl taip svarbu lavinti sąmoningumą, t. y. kiekvieną akimirką suvokti, ką darome ir kodėl tai darome. Norint pasiekti tikslą, svarbu mėgautis kelione.
Daugelis žmonių mano, kad gyventi dabartimi trukdo mintys apie praeitį ir rūpesčiai dėl ateities. Kiti mano, kad pirmenybės teikimas dabarčiai reiškia, kad nėra ateities, kad yra tik ši diena, tik ši minutė – tad kodėl gi neatidėjus visko ir vietoj to nedaryti to, ką norime daryti? Abu požiūriai klaidingi.
Praeitis ir ateitis neišnyksta: iš praeities mokomės, kad dabartyje nedarytume klaidų, ir jau dabar pradedame kurti ateities planus.
Įprasta manyti, kad norint pasiekti sėkmę, pirmiausia reikia išsikelti tikslą. Kai kurie žmonės negali išsikelti tikslo, nes nesąmoningai jo bijo. Ir ne veltui: tikslas tikrai pavojingas!
Pirma, jis gali užvaldyti jūsų gyvenimą – ir nėra jokios garantijos, kad galiausiai pasieksite tai, ką užsibrėžėte. Antra, dėl tokio tikslo svarbos suvokimo tie, kurie dar neturi tikslo, žvelgia į savo į tikslą orientuotus draugus ir karštligiškai bando susirasti tikslų sau. Bet juk ne tam norime skirti savo energiją, ar ne?
Šaolino pokyčių filosofija siūlo pasikliauti įpročiais, o ne tikslais. Tikslas yra per didelis, per toli nuo mūsų, o staigūs didelio masto pokyčiai gąsdina. Įpročiai – tai maži žingsneliai, kuriuos žengti nėra baisu. Be to, neišvengiami sunkumai ar bėdos gali padaryti tikslą nepasiekiamą; tačiau jie negali paveikti jūsų įpročių, jūsų pačių.
Juk nuobodu visą laiką galvoti apie tikslą ir nekantriai jo siekti! Daug smagiau stebėti, kaip keičiasi peizažas, ir mėgautis pačia kelione.
Apie autorių: Shi Xing Mi yra 32-osios kartos Šaolino karys vienuolis, Šaolino kultūros centro Kinijoje vyriausiasis meistras, Šaolino Europos mokyklos ir budizmo centrų tinklo įkūrėjas, Šaolino vienuolyno direktorius ir atstovas tarptautinėse asociacijose.