98,53 metro pyragas, cukrinis Kaunas ir žmogaus pavidalo tortas: konditerijos mokytojos papasakojo apie neįprastus savo darbus

Beveik tūkstantis kiaušinių, keli šimtai kilogramų obuolių ir keturios kepimo dienos – tiek prireikė, kad Kauno Laisvės alėjoje būtų išmatuotas 98,53 metro ilgio pyragas. Tačiau jį kepusioms Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro mokytojoms bei mokiniams tai buvo vienas iš kelių neįprastų iššūkių. Jų rankose Kauno pastatai jau buvo virtę tortais ir cukrinėmis konstrukcijomis, o menininkės sumanymui teko sukurti net jos pačios pavidalo tortą.

Pyragų dienos proga centro konditerijos profesijos mokytojos prisimena darbus, kuriems neužteko atsiversti receptų knygos. Reikėjo spręsti, kaip išlaikyti didelės konstrukcijos formą, atkartoti pastato architektūrą ar iš valgomų medžiagų nulipdyti atpažįstamą žmogaus veidą. Tokie užsakymai į mokymo įstaigą atnešė ir nemažai nežinomybės: sutikus juos atlikti, darbo eigą tekdavo susikurti patiems.

Keturių dienų darbas Laisvės alėjoje virto maždaug 2 000 porcijų

Šių metų rugsėjo pabaigoje mokytojų ir mokinių laukė užduotis, kurios mastą buvo galima įvertinti tiesiog metrais. Mugės „Ruduo 2026“ organizatoriai pasiūlė iškepti ilgą obuolių pyragą, o komanda užsibrėžė pasiekti 100 metrų ribą. Kepiniui sunaudota keli šimtai kilogramų obuolių, beveik tūkstantis kiaušinių ir apie 50 kilogramų miltų.

Pats kepimas truko keturias dienas, tačiau pasiruošimas prasidėjo anksčiau. Likus savaitei mokiniai ėmėsi dekoracijų: lipdė lapelius, uogas ir grybukus. Profesijos mokytoja ekspertė Janina Narbutienė pasakoja, kad prie bendro darbo jungėsi skirtingų grupių mokiniai, o dalis jų užsibūdavo ir po pamokų. Kiekvieną papuošimą reikėjo suformuoti rankomis, todėl net nedidelės detalės pareikalavo daug kantrybės.

Rugsėjo 25 dieną, atidarant mugę, kepinys buvo išmatuotas Laisvės alėjoje. Galutinis rezultatas – 98,53 metro. Iki numatytų 100 metrų pritrūko 1,47 metro, tačiau beveik šimtametrį pyragą dar reikėjo supjaustyti ir išdalyti. Jis virto maždaug 2 000 gabalėlių, kuriais buvo vaišinami mugės lankytojai.

„Kai matai, kad skirtingų grupių mokiniai kartu kuria vieną didelį darbą, supranti, kad čia kepamas ne tik pyragas“, – sakė J. Narbutienė. Šiame projekte mokiniams teko derinti atskiras užduotis ir savo darbą matyti kaip didesnio rezultato dalį: nuo obuolių paruošimo iki paskutinių dekoracijų.

Pyragas

Tortui reikėjo atkartoti menininkės veidą ir kiekvieną garbaną

Visai kitokio pobūdžio užsakymas centrą pasiekė 2024 metų spalį. Kauno M. Žilinsko dailės galerijoje vykusiame tarptautiniame fotografijos ir medijų meno festivalyje IPMA lenkų menininkė Karolina Wojtas pristatė performansą „FUNeral“. Jam reikėjo žmogaus pavidalo torto, vaizduojančio pačią menininkę, gulinčią karste.

Organizatoriams ieškant, kas galėtų įgyvendinti sumanymą, ne viena įmonė atsisakė. Centro komanda sutiko, nors iš pradžių nežinojo, kaip tiksliai atliks visas užduotis. Maisto technologijų ir prekybos skyriaus vedėja, profesijos mokytoja ekspertė Rasa Virginija Venterienė prisimena, kad daugiausia nerimo kėlė veidas. Tortas turėjo būti panašus į konkretų žmogų, todėl neužteko nulipdyti apibendrintų bruožų.

Daug laiko pareikalavo ir pusilgiai garbanoti plaukai – jų sruogos buvo formuojamos po vieną. Raudonai spalvai išgauti reikėjo nudažyti tiek biskvitą, tiek kremą. Mokytojos pasakojimu, galutinė šio sprendimo reikšmė ypač išryškėjo per performansą, kai tortas buvo prapjautas. Jo vidus sustiprino menininkės kuriamą šiurpų įspūdį.

Tai buvo meninio pasirodymo dalis, įkvėpta K. Wojtas asmeninės patirties ir pastarųjų metų krizių. Pasibaigus performansui tortu vaišinosi jo dalyviai.

Filmo kūrėjai reikėjo valgomų Kauno pastatų

Dar prieš žmogaus pavidalo tortą centro mokytojos ir mokiniai buvo sulaukę airių režisierės Aideen Barry užduoties. Kurdama Kauno tarpukario modernizmo architektūros įkvėptą filmą „Klostės“, ji sumanė panaudoti konkrečius pastatus atkartojančius tortus. Į mokymo centrą kreipėsi projekto „Modernizmas ateičiai“ koordinatorė dr. Ugnė Marija Andrijauskaitė, dirbusi programoje „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.

Užduotis buvo aptarta nuotoliniame susitikime. Režisierei reikėjo, kad pastatus būtų galima atpažinti, kad jie gražiai atrodytų ir kartu būtų iš tiesų valgomi. 2020 metų rugsėjo pabaigoje penkios mokytojos su savo grupėmis kūrė skirtingus objektus: gaisrinę, Mašiotynę Kačerginėje, Sugiharos namus, Centrinį paštą, Ilijienės namą, Vytauto Didžiojo karo muziejų ir M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Pastarąjį teko atkurti iš visų pusių.

Biskvitui ir kremui reikėjo suteikti architektūrines formas, todėl daug dėmesio pareikalavo proporcijos bei detalės. Mokytojos su mokiniais ieškojo būdų, kaip valgomame darbe išsaugoti kiekvieno pastato savitumą. Darbus pavyko užbaigti tarp dviejų karantinų, tačiau filmavimo komanda nematė ir ilgai nežinojo, kaip jų sukurti tortai atrodys ekrane.

Rezultatą kartu su kitais žiūrovais jie išvydo tik po dvejų metų. Filmo premjera 2022 metų rugsėjį vyko Kauno kino teatre „Romuva“. Šiai progai centro mokiniai ir mokytojai paruošė dar vieną tortą, o režisierės sumanymu svečiams iškepė ir meduolinius bilietus.

Kauno Kalėdų eglėje atsirado miestas iš cukraus

2020 metų lapkritį komandos laukė dar vienas darbas, susijęs su Kauno architektūra. Dizainerė Jolanta Šmidtienė kūrė beveik 25 metrų aukščio miesto Kalėdų eglę. Jos viduje, po stiklu, turėjo atsirasti cukrinis Kaunas. Pastatus iš gabalinio cukraus klijavo centro mokinės, o kompoziciją papildė didžiuliai morengų debesys.

J. Narbutienė prisimena, kad tuo metu mokiniai mokėsi nuotoliniu būdu ir buvo pasiilgę praktinio darbo bei bendravimo. Prisidėti norėjo ir kitose savivaldybėse gyvenusios mokinės, kurioms kelionei į Kauną teko pasirūpinti leidimais. Komanda dirbo mažomis grupėmis, stengdamasi išlaikyti atpažįstamus miesto bruožus: Rotušę, Prisikėlimo bažnyčią, Perkūno namą ir net saulės laikrodį ant sienos.

Darbo autorėms buvo apmaudu, kad eglės įžiebimo negalėjo stebėti gyvai. Dėl tuo metu galiojusių ribojimų į jos vidų lankytojai patekdavo tik nedidelėmis grupėmis. Vis dėlto mokinių sukurtas miestas tapo didelės šventinės kompozicijos dalimi, kurią galėjo apžiūrėti kauniečiai ir miesto svečiai.

Mokiniai dalyvauja nuo pirmųjų brėžinių iki paskutinės detalės

Pasak R. V. Venterienės, tokiuose projektuose mokiniai įsitraukia jau tuomet, kai dar tik ieškoma sprendimo. Jie kartu braižo lekalus, svarsto, kaip sutvirtinti konstrukciją, pritvirtinti detales ir išgauti norimas spalvas. Ne viskas pavyksta pirmu bandymu, todėl tenka taisyti, derinti ir iš naujo vertinti pasirinktą būdą.

„Vadovėlyje nėra skyriaus apie tai, kaip iškepti pastatą ar žmogų, to išmokstama tik darant“, – sakė mokytoja. Ji pastebi ir mokinių savijautos pokytį: pradžioje abejojantys savo galimybėmis, pabaigoje jie didžiuojasi rankomis sukurtu rezultatu.

Centro direktorė Sonata Andriuškevičienė šias užduotis sieja su drąsa imtis dar nepažįstamo darbo. Sutikus įgyvendinti neįprastą sumanymą, atsakymų tenka ieškoti visai komandai. O mokiniai savo profesiją pamato skirtingose aplinkose – miesto mugėje, Kalėdų eglės kompozicijoje, kino ekrane ar meniniame performanse. Taip laboratorijoje prasidėjęs darbas sulaukia ir visai kitokios auditorijos nei mokytojas, vertinantis pamokos užduotį.