Darbe pradėjo skaičiuoti kiekvieną pavėluotą minutę. Paklausus apie laiką po darbo, vadovas staiga prisiminė kitą klausimą

Vadovas pasikvietė mane dėl septynių pavėluotų minučių. Ant stalo gulėjo išspausdintas atėjimo laikas, todėl paklausiau, ar tame pačiame lape matyti keturiasdešimt minučių, kurias išvakarėse jo prašymu dirbau po darbo. Jis atitraukė lapą ir pasakė: „Beje, kaip sekasi su penktadienio užsakymais?“

Kelias sekundes laukiau. Atrodė, gal pirmiausia aptarsime užsakymus, o paskui vis tiek gausiu atsakymą. Tačiau jis jau buvo atsisukęs į kompiuterį ir klausė, ar klientui išsiųstas patvirtinimas.

– Užsakymai sutvarkyti, – atsakiau. – Bet aš dar norėčiau grįžti prie darbo laiko.

Septynias minutes paaiškinti turėjau iš karto

Tą rytą vėlavau dėl spūsties. Neišgalvojau sugedusio automobilio ar šeimos nelaimės – tiesiog per vėlai išvažiavau, nepalikusi atsargos. Dar pakeliui paskambinau kolegei, kad perduotų, jog tuoj būsiu.

Į biurą įėjau 8.07 valandą. Nusivilkau paltą, įjungiau kompiuterį ir pradėjau dirbti. Po pusvalandžio gavau vadovo žinutę: „Užeikite.“

Jis paaiškino, kad nuo šiol bus griežčiau stebimas punktualumas. Esą vieni ateina laiku, kiti leidžia sau vėluoti, ir tai nesąžininga komandos atžvilgiu. Klausydama linkčiojau, nes su pačia mintimi nesiginčijau.

Tada pasakė, kad mano vėlavimas užfiksuotas. Išgirdusi tą žodį prisiminiau vakarykštį vakarą: tuščią biurą, nebaigtą ataskaitą ir jo žinutę telefone, kad prieš išeidama būtinai sulaukčiau kliento atsakymo.

Iš vakaro jis pats paprašė manęs pasilikti

Darbą turėjau baigti penktą. Likus maždaug dešimčiai minučių vadovas priėjo prie mano stalo ir pasakė, kad reikia skubiai patikslinti užsakymą. Klientas laukė, rytoj rytą esą jau bus per vėlu.

Paklausiau, ar galėsiu užbaigti kitą dieną. Atsakė: „Čia trumpam, tik suderink.“ Atsisėdau atgal, nors kompiuterį jau buvau pradėjusi išjungti.

Klientas atsakė ne iš karto. Teko perskaičiuoti kiekius, nusiųsti naują dokumentą ir palaukti patvirtinimo. Kai išsiunčiau paskutinį laišką, laikrodis rodė 17.38. Susirinkusi daiktus išėjau apie be dvidešimties šešias.

Namuose vyras jau buvo paėmęs dukrą iš būrelio ir pradėjęs gaminti vakarienę. Atsiprašiau, kad nepranešiau anksčiau, o dukra paklausė, kodėl vėl neatvažiavau jos pasiimti. Pasakiau, kad reikėjo pabaigti darbą, ir nunešiau į virtuvę net neatidarytą pietų dėžutę.

„Negalime juk visko matuoti minutėmis“

Vadovui priminiau, kad pasilikau jo prašymu. Jis atsakė, jog visi kartais užtrunkame ir tai yra normali atsakingo darbuotojo elgsena. Paklausiau, kodėl tada rytinis vėlavimas pateikiamas minučių tikslumu, o vakarinis darbas lieka tiesiog „kartais užtrunkame“.

– Negalime juk visko matuoti minutėmis, – pasakė jis.

Pažiūrėjau į ant stalo gulintį išrašą. Jis irgi nuleido akis, paskui paaiškino, kad kalba ne apie vieną atvejį, o apie mano požiūrį. Tuo metu pasidarė pikta: prieš minutę vertinome konkretų laiką, o dabar jau turėjau gintis nuo kažkokio netinkamo nusiteikimo.

Pasakiau, kad septynių minučių vėlavimo neneigiu. Noriu tik suprasti, kaip fiksuojamas jo pavedimu atliktas darbas vakare. Jis atsakė, kad dėl tvarkos galėsime pasikalbėti vėliau, nes šiuo metu turi svarbesnių klausimų.

Grįžusi prie stalo ne iš karto pradėjau dirbti. Atsidariau vakarykštį susirašinėjimą, peržiūrėjau išsiųstų laiškų laiką ir į kalendorių pasižymėjau, kada buvau išėjusi. Pirmą kartą tą dariau dėl savęs, nors klientų užduočių eigą fiksavau kasdien.

Kai pradėjau prašyti aiškumo, tapau „labai formali“

Apie pokalbį papasakojau kolegei per pietus. Ji iš pradžių nusijuokė, paskui pasakė, kad praėjusią savaitę du vakarus taisė vadovo pristatymą. Paklausiau, ar tie vakarai kur nors pažymėti. Ji papurtė galvą: „Aš net nepagalvojau paklausti.“

Nenorėjau iš to padaryti viso biuro maišto. Tą pačią dieną parašiau vadovui trumpą laišką, priminiau vakarykštę užduotį ir paprašiau paaiškinti, kaip turiu žymėti papildomai dirbtą laiką. Pridėjau, kad ateityje norėčiau iš anksto susiderinti, jei darbą reikės tęsti pasibaigus mano darbo dienai.

Atsakymą gavau kitą rytą: „Matau, nusprendėte labai formaliai bendrauti.“ Jokio paaiškinimo apie laiką nebuvo. Perskaičiusi net pajutau norą atrašyti, kad nesu pikta ir nenoriu konfliktuoti, bet tą sakinį ištryniau.

Vietoj jo pakartojau klausimą. Šį kartą paprašiau informaciją pateikti ir už darbo laiko apskaitą atsakingai darbuotojai. Po kelių dienų sulaukiau kvietimo pasikalbėti kartu su personalo specialiste.

Kitą prašymą „dar trumpam pasilikti“ aptarėme prieš penktą

Susitikime kalbėjome apie konkrečias dienas ir užduotis. Parodžiau vadovo žinutes bei vėlai išsiųstus dokumentus. Personalo specialistė užsirašė mano nurodytą laiką ir pasakė patikrinsianti, kaip jis buvo apskaitytas.

Po susitikimo vadovas kurį laiką su manimi bendravo sausiau. Tačiau kitą kartą, kai prieš darbo pabaigą atnešė skubią užduotį, paklausiau, ar ją darau dabar, ar kitą rytą. Pridėjau, kad šiandien turėčiau pasilikti bent pusvalandžiui.

Jis jau norėjo sakyti įprastą „ten nedaug“, bet sustojo. Peržvelgė dokumentą ir atsakė, kad galime baigti rytoj. Aš išsisaugojau pradėtą darbą ir penktą valandą išėjau.

Po apskaitos patikslinimo gavau naują savo darbo laiko išrašą. Jame pagaliau buvo pažymėtas ir vakaras, dėl kurio prasidėjo pokalbis. Patikrinau skaičius, išsisaugojau dokumentą ir įsidėjau telefoną į rankinę.

Tą dieną prie dukros būrelio atvažiavau anksčiau. Sėdėdama automobilyje pamačiau vadovo laišką su nauja užduotimi kitam rytui. Perskaičiau antraštę, užrakinau ekraną ir nuėjau jos pasitikti.