Parduotuvėje sudaužiau 4 eurus kainuojantį puodelį. Kai pasiūliau sumokėti, darbuotoja parodė viso rinkinio kainą – 39 eurus

– Sumokėsiu, žinoma, mano kaltė, – pasakiau darbuotojai, žiūrėdama į prie batų išsibarsčiusias puodelio šukes. Lentynoje buvau mačiusi keturių eurų kainą, todėl jau traukiau piniginę. Tačiau ji pakėlė dėžę su indais ir atsuko etiketę: 39 eurai. „Čia rinkinio dalis. Vieno puodelio parduoti negalime.“

Piniginę laikiau rankoje, bet jos nebeatsegiau. Ką tik pati pasiūliau atlyginti žalą, o dabar turėjau aiškintis, kodėl nesutinku su suma. Už nugaros kažkas sustojo, ir nuo to pasidarė dar nemaloniau.

– Bet sudužo vienas puodelis, – pasakiau. – Ne visa dėžė.
Darbuotoja parodė tuščią vietą tarp kitų indų:
– O kas pirks rinkinį be vieno puodelio?

Keturių eurų etiketė buvo prie pat mano rankos

Į parduotuvę užėjau nupirkti dovanos sesei. Apžiūrinėjau puodelius ir vieną pakėliau už ąselės, norėdama pažiūrėti, ar jis sunkus. Statydama atgal kliudžiau greta buvusį puodelį. Bandžiau pagauti, bet pirštais tik paliečiau jo kraštą.

Tas garsas, kai indas atsitrenkia į plyteles, turbūt visur vienodas. Pirmiausia atsisuko žmonės, tada iš gretimo praėjimo atėjo darbuotoja. Iš karto atsiprašiau ir paklausiau, ar galiu padėti surinkti šukes. Ji liepė pasitraukti, kad nesusižeisčiau.

Kol ji šlavė, dar kartą pažvelgiau į lentyną. Po panašiu puodeliu buvo parašyta „3,99“. Pasilenkusi perskaičiau smulkesnį tekstą ir supratau, kad etiketė skirta kitam modeliui. Sudaužytasis stovėjo prieš atidarytą rinkinio dėžę, o jo kainos atskirai nebuvo.

Tai pasakiau ir darbuotojai. Nenorėjau apsimesti, kad keturių eurų etiketė būtinai išsprendžia visą situaciją. Tačiau 39 eurai vis tiek buvo gerokai daugiau, negu tikėjausi už vieną neatsargų judesį.

„Jeigu moku už visą rinkinį, ar galiu jį pasiimti?“

Darbuotoja nunešė dėžę prie kasos, o aš nuėjau iš paskos. Ji padėjo ją šalia skaitytuvo ir dar kartą pakartojo sumą. Tuomet paklausiau to, kas man atrodė savaime suprantama:

– Jeigu sumoku 39 eurus, pasiimu likusius indus?

Ji trumpam sustojo.
– Jūs atlyginate žalą. Čia ne pirkimas.
– Tuomet paaiškinkite, už ką tiksliai moku. Rinkinys lieka parduotuvei, o aš sumoku visą jo kainą?

Ji atsakė turinti pakviesti vadovę. Sutikau ir pasitraukiau nuo kasos, kad netrukdyčiau kitiems pirkėjams. Dovanai išsirinktą žvakę vis dar laikiau rankoje; tik tada pastebėjau, kad taip stipriai spaudžiu dėžutę, jog įlenkiau jos kampą.

Laukdama parašiau vyrui: „Sudaužiau puodelį, prašo 39 eurų.“ Jis atrašė: „Už kiek puodelių?“ Nusiunčiau dėžės nuotrauką, o telefoną įsidėjau į kišenę. Nenorėjau įtraukti jo į ginčą, kurio pati dar iki galo nesupratau.

Vadovė pirmiausia paprašė parodyti lentyną

Atėjusi vadovė išklausė darbuotoją, tada atsisuko į mane. Pasakiau, kad puodelį kliudžiau pati ir to neneigiu. Taip pat paaiškinau, kodėl iš pradžių kalbėjau apie keturis eurus ir kodėl nesutinku tiesiog sumokėti viso rinkinio kainos.

Nuėjome prie lentynos. Parodžiau, kur stovėjo dėžė, kur buvo puodelis ir į kurią etiketę žiūrėjau. Vadovė paėmė kainų kortelę, palygino prekės pavadinimą, paskui apžiūrėjo likusius indus.

– Šitie puodeliai tik rinkinyje? – paklausė darbuotojos.
– Taip. Atskirai neturime.
– O iš ekspozicijos jis buvo paimtas?
– Taip.

Jos kelias minutes kalbėjosi apie prekės apskaitą. Aš stovėjau šalia ir laukiau. Labiausiai norėjosi, kad kas nors pagaliau pasakytų konkretų sprendimą, užuot dar kartą kartojęs, jog dabar rinkinio niekas nepirks.

Vadovė grįžo prie kasos ir pasakė galinti pasiūlyti įsigyti visą likusį rinkinį su nuolaida – už 24 eurus. Atsakiau, kad indų man nereikia. Buvau atėjusi dovanos, o ne pirkti dėžės puodelių dėl vieno sudužusio.

Galiausiai išėjau be naujo indų rinkinio

– Galiu palikti savo kontaktus, jeigu jums reikia dar pasiaiškinti, – pasakiau. – Bet dabar nesutinku mokėti 39 eurų. Jeigu reikalaujate tokios sumos, pateikite man raštu, kaip ji apskaičiuota.

Vadovė paprašė dar palaukti. Nuėjo į tarnybines patalpas, grįžo su lapu ir kažką užrašė prie prekės numerio. Tuomet pasakė, kad šį kartą mokėti nereikės, o sugadintą prekę parduotuvė užregistruos savo tvarka.

Padėkojau ir dar kartą atsiprašiau darbuotojos. Ji linktelėjo, paėmė dėžę nuo kasos ir nunešė. Norėjau pasakyti, kad ginčijausi ne dėl jos, bet ji jau buvo grįžusi prie darbo, todėl sustojau ties paprastu „atsiprašau už rūpestį“.

Žvakę sesei vis tiek nusipirkau. Mokėdama paprašiau kvito ir tik išėjusi į lauką pajutau, kaip buvau įsitempusi. Vyras paskambino paklausti, kuo baigėsi. Pasakiau, kad nieko nemokėjau, bet parduotuvėje praleidau beveik pusvalandį.

Namuose išvyniojau dovaną ir pamačiau suspaustą dėžutės kampą. Išlyginau jį pirštu, apjuosiau kaspinu ir padėjau prie durų. Tą vakarą daugiau į jokias parduotuves nebevažiavau.