Tėvo laikrodį pardaviau už 40 eurų. Po savaitės pamačiau tą patį skelbimą su 1 500 eurų kaina

Laikrodį atpažinau iš mažo įbrėžimo prie stikliuko krašto. Paskui pamačiau dirželį – vienoje vietoje tamsesnį, su papildoma skylute, kurią tėvas pats buvo prasidūręs. Skelbime prašė 1 500 eurų. Aš prieš savaitę už jį gavau keturiasdešimt. Kelias minutes tiesiog didinau nuotraukas, nors jau iš pirmos buvo aišku, kieno laikrodis.

Skelbimą radau ne todėl, kad ieškojau parduoto daikto. Buvau įjungęs pranešimus, nes sau žiūrėjau paprastą laikrodį kasdienai. Vieną vakarą tarp kitų pasiūlymų iššoko tas pažįstamas ciferblatas.

Iš pradžių net pagalvojau, kad tokių pagaminta daug. Gal tik panašus.

Tada nuotraukoje pamačiau nugarėlę. Ten tebebuvo trumpas užrašas, kurį žinojau nuo vaikystės.

Padėjau telefoną ant stalo ir nuėjau į virtuvę. Žmona paklausė, ko toks išbalęs.

Pasakiau:

– Atsimeni tą tėvo laikrodį, kur pardaviau?

Ji prisiminė.

Parodžiau kainą.

Laikrodis gulėjo stalčiuje nuo tada, kai parsivežiau tėvo daiktus

Po tėvo mirties buvo praėję beveik treji metai. Didžiąją jo daiktų dalį su seserimi susitvarkėme gana greitai. Drabužius išdalijome, įrankius pasilikome, dokumentus sudėjome atskirai.

Tačiau namuose vis dar turėjau vieną dėžę su smulkmenomis. Ten buvo akiniai, keli seni raktai, žiebtuvėlis, nors paskutiniais metais tėvas neberūkė, ir tas laikrodis.

Jo nenešiojau. Man atrodė per mažas, dirželis buvo susidėvėjęs, o pats laikrodis seniai sustojęs.

Tėvą su juo prisiminiau gerai. Jis pasitaisydavo dirželį prieš išeidamas, o grįžęs dėdavo laikrodį ant sekcijos lentynėlės. Kartais paprašydavo paduoti, kai jau stovėdavo prie durų apsiavęs batus.

Bet trejus metus daiktas gulėjo dėžėje. Vieną savaitgalį tvarkydamas spintą pagalvojau, kad negaliu visko laikyti vien todėl, jog buvo jo.

Nufotografavau ir įkėliau skelbimą.

Parašiau paprastai: senas vyriškas laikrodis, neveikia, būklė matoma nuotraukose. Kainą nustačiau 40 eurų.

Net nežinau, kodėl būtent tiek. Atrodė pakankamai mažai, kad kas nors paimtų, ir pakankamai daug, kad nebūtų gaila parduoti.

Pirkėjas atvažiavo tą pačią dieną

Žmogus parašė gal po pusvalandžio. Paklausė, ar galiu atsiųsti aiškesnę nugarėlės nuotrauką ir ar laikrodis tikrai mano.

Atsakiau, kad tėvo. Pasiūliau susitikti vakare.

Pirkėjas buvo vyresnis už mane, kalbėjo ramiai. Apžiūrėjo laikrodį, pasuko rankoje, pasižiūrėjo į užrašus. Paklausė, ar turiu dėžutę arba dokumentus.

Neturėjau.

Tada paprašė patvirtinti kainą.

– Keturiasdešimt, kaip skelbime, – pasakiau.

Jis net nesiderėjo. Išsitraukė pinigus ir padavė.

Tuo metu apsidžiaugiau. Viskas įvyko greitai, nereikėjo savaitėmis atsakinėti į žinutes ir klausytis pasiūlymų atiduoti už dešimt eurų.

Grįžęs namo dar pasakiau žmonai, kad vienu daiktu mažiau. Pinigus įsidėjau į piniginę. Vėliau jais atsiskaičiau parduotuvėje, todėl dabar net negalėčiau pasakyti, ką konkrečiai už tėvo laikrodį nusipirkau.

Tas faktas po savaitės pradėjo erzinti labiausiai.

Skelbime jis atrodė gerokai vertingesnis

Naujose nuotraukose laikrodis gulėjo ant tamsaus paviršiaus. Korpusas buvo nuvalytas, stikliukas apšviestas taip, kad įbrėžimai beveik nekrito į akis.

Aprašyme buvo nurodytas modelis, laikotarpis, mechanizmas ir keli terminai, kurių pats nebuvau girdėjęs. Pardavėjas rašė, kad laikrodis veikia.

Už visa tai prašė 1 500 eurų.

Mano galvoje iš karto atsirado skirtumas: 1 460 eurų. Būtent tiek daugiau, negu gavau aš.

Žmona pasakė, kad prašyti galima ir penkių tūkstančių, tai dar nereiškia, kad kas nors nupirks.

Supratau. Tačiau tuo metu tai mažai guodė.

Pirmiausia supykau ant pirkėjo. Galvojau, kad jis iš karto žinojo, ką perka, ir pasinaudojo mano neišmanymu. Paskui prisiminiau mūsų susitikimą. Jis nepasakė, kad laikrodis bevertis. Nenurodė man kainos. Aš pats ją užrašiau, o jis sutiko.

Neturėjau nė vieno jo sakinio, už kurio galėčiau užsikabinti.

Parašiau jam, nors nežinojau, ko tikiuosi

Pradėjau žinutę tris kartus.

Pirmą kartą parašiau piktai. Ištryniau.

Antrą kartą bandžiau apsimesti kitu pirkėju, bet net neišsiuntęs pasijutau kvailai. Jis juk ir taip atpažintų mano numerį.

Galiausiai parašiau, kad pamačiau laikrodį ir norėčiau pasikalbėti apie galimybę jį susigrąžinti.

Atsakė vakare. Pasakė, kad laikrodis jau sutvarkytas, todėl už keturiasdešimt jo nebeatiduos.

Paklausiau, kiek kainavo sutvarkymas. Jis konkrečios sumos nenurodė, tik atsakė, kad dabar parduoda už skelbime parašytą kainą.

Tada pasiūliau 150 eurų.

Šiandien net pats nežinau, iš kur paėmiau tą skaičių. Gal tikėjausi, kad žmogus bus supratingas. Kad užteks pasakyti, jog tai tėvo daiktas ir aš paskubėjau.

Jis mandagiai atsisakė.

Mūsų pokalbis tuo ir baigėsi. Jokio konflikto, jokių grasinimų. Tik jo „ne“ ir mano likęs jausmas, kad pats kažką labai neprotingai padariau.

Tikrosios vertės taip ir nesužinojau

Kitą dieną nuotraukas parodžiau laikrodžius taisančiam meistrui. Norėjau bent išgirsti, ar tie pusantro tūkstančio apskritai turi pagrindo.

Jis pasakė, kad vien iš nuotraukų patikimos kainos nepasakys. Reikėtų apžiūrėti patį laikrodį, mechanizmą, patikrinti, kas originalu, kokia būklė ir kas su juo daryta.

Paklausiau, ar keturiasdešimt eurų buvo mažai.

Jis atsakė, kad prieš parduodant tokį daiktą tikrai būtų buvę verta pasidomėti.

Tai buvo viskas. Nei pažado, kad turėjau lobį, nei paguodos, kad praradau tik keliasdešimt eurų.

Supratau ir tai, kad iš skelbimų kainų vienų pačių negaliu suskaičiuoti savo nuostolio. Pardavėjas gali ilgai laukti pirkėjo, mažinti kainą arba apskritai neparduoti. Bet žinojau, jog pardaviau nepasitikrinęs net modelio.

Laikrodį buvau įkėlęs į internetą greičiau, negu dabar užtrukau apie jį ieškodamas informacijos.

Sesuo paklausė vieno dalyko

Apie viską papasakojau seseriai. Tikėjausi, kad ji irgi supyks ant perpardavėjo.

Ji paklausė:

– O kodėl man nepasiūlei?

Pasakiau, kad laikrodis juk vyriškas, ji nebūtų nešiojusi.

– Aš ir nesakau, kad būčiau nešiojusi.

Tada nebeturėjau ką atsakyti.

Mes su ja nebuvome susitarę saugoti kiekvieną tėvo daiktą. Ji manęs nekaltino, kad neturėjau teisės parduoti. Tiesiog būtų norėjusi tą laikrodį pasilikti.

Aš dėl jo gulėjimo dėžėje buvau nusprendęs, kad niekam nereikia.

Dabar likusius tėvo daiktus tvarkau lėčiau. Nebandau kiekviename ieškoti brangenybės, bet prieš ką nors parduodamas bent išsiaiškinu, kas tai yra. Ir seseriai paskambinu.

Laikrodžio skelbimą dar kelis kartus buvau atsidaręs. Vieną vakarą jo neberadau. Nežinau, ar pardavė, ar tiesiog išėmė.

Norėjau parašyti ir paklausti. Numerį vis dar turiu. Tik supratau, kad atsakymas į klausimą, kiek jis gavo, man paties laikrodžio nebesugrąžins.

O paskutinėje mano darytoje nuotraukoje jis tebeguli ant virtuvės stalo, šalia liniuotės. Tą liniuotę buvau padėjęs, kad pirkėjas matytų dydį.

Daugiau prieš parduodamas nepatikrinau nieko.