Vairavimo mokyklai sumokėjau 700 eurų, egzaminą laikiau septynis kartus. Teisės galiausiai kainavo 1100 eurų (su papildomomis pravažiavimo valandomis)

Septintą kartą laukdamas egzamino sėdėjau automobilyje, telefonas kišenėje buvo beveik išsikrovęs. Galvojau ne tiek apie sankryžas, kiek apie tai, kiek dar kartų galėsiu sau leisti suklysti. Man 32-eji, dirbu sandėlio apskaitoje Kaune, su žmona auginame penkerių metų dukrą. Teisių reikėjo ne dėl paties dokumento: darbe vis pasitaikydavo reikalų kitame miesto gale, o savaitgaliais nusibodo prašyti brolio nuvežti pas tėvus į rajoną. Kai užsirašiau į vairavimo mokyklą, tikėjausi, kad po kelių mėnesių šitas reikalas bus uždarytas.

Už kursus su pradine praktika sumokėjau 700 eurų. Tuo metu tai buvo nemaži, bet pakeliami pinigai. Ant šaldytuvo kabėjo sąskaita už darželį, šalia – mano pamokų tvarkaraštis, todėl žmona vis primindavo, kurią dieną ji gali paimti dukrą. Teorija man sekėsi normaliai, gal net per lengvai: išlaikiau iš pirmo karto ir jau kolegoms pasakojau, kad netrukus važinėsiu pats. Tik praktika pasirodė visai kas kita, nes mokėti taisykles ir ramiai vairuoti, kai šalia sėdi vertinantis svetimas žmogus, nėra tas pats.

Pirmi pravažiavimai atrodė pakankami

Mano instruktorius buvo kantrus, nors pradžioje turbūt matė, kad man reikės daugiau laiko. Per pirmas pamokas važinėjome ramesnėmis gatvėmis, mokiausi pajusti sankabą, sustoti prie perėjos ne per staigiai, neužmiršti veidrodėlių. Dažniausiai strigdavau ne dėl vienos didelės klaidos, o dėl smulkmenų: per vėlai persirikiuodavau, prie žiedo užgesdavau, iš vietos pajudėdavau per skubiai. Grįždavau namo įsitempęs, batai būdavo purvini, o galvoje sukdavosi instruktoriaus pastabos.

Po privalomų pamokų jis pasakė, kad registruotis egzaminui jau galima, tik nepakenktų dar kelis kartus pravažiuoti sudėtingesnes vietas. Aš tuo metu norėjau taupyti. Atrodė, kad papildomos valandos tik nukels viską vėliau. Pasakiau sau, kad reikia mažiau nervintis ir daryti tą patį, ką dariau per pamokas. Žmona irgi ramino: – Pirmas kartas bus tiesiog patirtis. Nedaryk iš to gyvenimo projekto.

Ji buvo teisi, tik man tada taip neatrodė. Pirmas bandymas tikrai tapo patirtimi, bet supratau, kad vien noro neužtenka. Laukimo aikštelėje mačiau kitus žmones su dokumentais rankose. Vieni atrodė ramūs, kiti garsiai kalbėjo telefonu, lyg bandytų patys save nuraminti. Aš mintyse vis tikrinau, ar tikrai prisimenu veiksmų eigą, ir nuo to galvoje darėsi tik daugiau chaoso.

Per pirmą nesėkmę kaltinau tik stresą

Pirmą kartą suklydau gana greitai. Išvažiavęs iš aikštelės pernelyg stebėjau egzaminuotojo veidą veidrodėlyje ir beveik pražiopsojau kelio ženklą. Vėliau vienoje sankryžoje per ilgai delsiau, už manęs susirinko keli automobiliai, ir tada jau pradėjau skubėti. Egzaminas baigėsi anksčiau, nei tikėjausi. Išlipęs buvau piktas, daugiausia ant savęs.

Tą vakarą žmonai pasakiau, kad tiesiog nepasisekė. Ji nepradėjo ginčytis, tik paklausė, ar prieš kitą bandymą dar pavažiuosiu su instruktoriumi. Aš užsispyriau, kad nereikia, nes ir taip žinau, ką padariau blogai. Dabar suprantu, kad tai buvo kvailas taupymas: norėjau sutaupyti kelias valandas, bet mokėjau už pakartotinius bandymus ir vis labiau nervinausi.

Antrą kartą važiavau su mintimi, kad privalau atsilošti. Tas „privalau“ ir pakišo koją. Daug ką padariau neblogai, bet aikštelėje per skubiai taisiau manevrą ir susimaišiau. Trečią kartą buvau per daug atsargus ten, kur reikėjo tiesiog priimti sprendimą ir važiuoti. Po dviejų nesėkmių net artimiems nebesinorėjo nieko pasakoti, nes kiekvienas geranoriškas „na, kaip sekėsi?“ jau erzino.

Papildomos pamokos iš pradžių atrodė kaip pralaimėjimas

Po trečio karto paskambinau instruktoriui, nors kelias dienas tą skambutį vis atidėliojau. Buvo gėda pripažinti, kad nesusitvarkau. Darbe esu tas, kuriam kiti atneša lenteles ir prašo išnarplioti netvarką. Instruktorius neklausinėjo, kodėl man tiek kartų nepavyko. Tik pasiūlė važiuoti ne „egzaminui“, o tam, kad pasižiūrėtume, kas man kartojasi. Per pirmą papildomą valandą jis pastebėjo, kad prieš sudėtingesnę vietą sulaikau kvėpavimą ir taip stipriai suspaudžiu vairą, kad pats sau trukdau.

Važiavome ryte, kai gatvėse daugiau skubančių žmonių, autobusų ir automobilių, bandančių įlįsti į eilę. Instruktorius liepė garsiai sakyti, ką matau ir ką ruošiuosi daryti. Iš pradžių jaučiausi kvailai: – Veidrodis, perėja, automobilis iš kairės, laukiu, – burbėdavau lyg atlikdamas kokią pradinukų užduotį. Bet po kelių pamokų pastebėjau, kad galvoje mažiau vietos lieka panikai.

Papildomas valandas pradėjau pirkti po truputį, derindamas prie atlyginimo ir šeimos išlaidų. Kartais pamoka būdavo po darbo, kai labiausiai norėdavosi vakarienės ir sofos, o ne sėdėti automobilyje per kamščius. Žmona pyko ne dėl pačių teisių. Ji pyko, kad kelis kartus pamiršau laiku pasiimti dukrą iš darželio arba grįždavau namo susierzinęs. Kartą pasakė, kad jai nereikia mano teisių bet kokia kaina, jai reikia normalaus vyro namuose. Malonu nebuvo, bet ginčytis neturėjau kuo.

Ketvirtas, penktas ir šeštas kartai numušė norą skubėti

Ketvirtą bandymą laikiau geriau pasiruošęs, tačiau išvakarėse prastai miegojau. Dukra kosėjo, naktį kelis kartus kėlėsi, o ryte darbe gavau žinutę apie skubų nepadarytą reikalą. Egzamine padariau ne kokią nors baisią, bet pakankamą klaidą, kad vėl važiuočiau namo autobusu. Tąkart pirmą kartą rimtai pagalvojau viską mesti iki pavasario.

Vis dėlto sustoti buvo sunku, nes jau buvau įdėjęs laiko, nervų ir pinigų. Penktas bandymas nepavyko, nes blaškiausi, o šeštą kartą pernelyg stengiausi viską atlikti idealiai. Po jo nebeskaičiavau vien kiek kainuoja kiekvienas žingsnis, bet bendra suma jau slėgė. Su papildomomis pamokomis, bandymais ir kitomis smulkiomis išlaidomis priartėjau prie 1100 eurų.

Vieną vakarą prie virtuvės stalo pasiėmiau užrašų knygelę ir surašiau, kiek išleidau. Žiūrėti nebuvo malonu, ypač kai tuo metu vis atidėliojome naujos skalbyklės pirkimą. Žmona pasakė: – Jei jau tęsi, tęsk kitaip. Nebandyk visiems įrodyti, kad gali greitai. Tąkart susitarėme, kad prieš kitą egzaminą padarysiu pertrauką, kelias savaites pavažinėsiu su instruktoriumi ir namuose nebekalbėsiu apie tai kiekvieną vakarą.

Septintą kartą į automobilį sėdau be pažado sau laimėti

Prieš septintą bandymą nebekūriau galvoje, kam paskambinsiu ir kaip pranešiu gerą žinią. Išgėriau kavos, pasiėmiau dokumentus, apsivilkau paprastą striukę ir atvykau anksčiau, kad nereikėtų lėkti. Buvo šlapia, prie įėjimo žmonės mindžiojo purvinais batais, o aš tiesiog laukiau savo eilės. Keista, bet ramiausia pasidarė tada, kai nustojau galvoti, kad šitas kartas privalo kažką įrodyti.

Važiavimas nebuvo tobulas. Vienoje vietoje pajutau, kad vėl noriu skubėti, bet prisiminiau instruktoriaus žodžius: geriau kelias sekundes įvertinti situaciją, nei paskui taisyti skubėjimą. Ramiai padariau, ką reikėjo, ir nebandžiau spėlioti, ką apie mane galvoja šalia sėdintis žmogus. Kai pasakė, kad šįkart pavyko, pirmiausia pajutau ne triumfą, o palengvėjimą. Ne nereikės vėl derinti pamokų ir egzamino su darbu bei darželiu.

Namuose dukra paklausė, ar dabar galėsime važiuoti prie ežero. Pasakiau, kad pirmiausia man dar reikės priprasti vairuoti vienam, o tada jau žiūrėsim. Teisės man kainavo gerokai daugiau, nei tikėjausi pradžioje, ir bendros sumos iki šiol nemėgstu prisiminti. Bet dabar bent žinau, kad papildoma pagalba nėra gėda, o užsispyrimas kartais kainuoja brangiau nei viena papildoma pamoka.

Ką išmokau ne tik apie vairavimą

Didžiausia mano klaida buvo manyti, kad nesėkmė reiškia, jog man kažko trūksta kaip žmogui. Iš tikrųjų man reikėjo daugiau praktikos, poilsio ir mažiau spaudimo iš savęs paties. Dar supratau, kad verta šeimai aiškiai pasakyti, kiek šitas tikslas pareikalaus laiko ir pinigų, o ne apsimesti, kad viską sukontroliuosiu vienas. Dabar vairuoju atsargiai, kartais vis dar per ilgai renkuosi vietą pastatyti automobilį, o žmona juokiasi, kad prie parduotuvės ratą apsuku dažniau, nei reikia.

• Nevertinti pirmų nesėkmių kaip įrodymo, kad niekada nepavyks.
• Po nepavykusio bandymo pasižiūrėti, kas kartojasi, o ne tik kaltinti stresą.
• Numatyti papildomą laiko ir pinigų rezervą, kad kiekviena pamoka nekeltų panikos.
• Pasakyti artimiesiems, kada reikia palaikymo, o kada – mažiau klausimų apie rezultatą.

Mano teisės kainavo apie 1100 eurų ir daug daugiau kantrybės, nei planavau, bet šiandien labiausiai gaila ne pinigų, o tų vakarų, kai grįžęs namo buvau piktas ant visų dėl savo nesėkmių. O kaip pasielgtumėte jūs: tęstumėte po kelių nesėkmingų bandymų ar padarytumėte ilgesnę pertrauką?