Vakar užėjau į IKI parduotuvę apsipirkti, pamačiau kaip atrodo daržovės. Tiesiog pasibaisėjau – pomidorai supuvę, morkos guminės, o persimonai pradėję pūti

Vakar vakare stovėjau prie daržovių lentynų su krepšeliu rankoje ir kelias minutes tiesiog nežinojau, ką dėti. Man 39-eri, gyvenu Vilniuje su vyru ir dviem mokyklinio amžiaus vaikais. Į parduotuvę dažniausiai užsuku po darbo, kai galvoje jau vakarienė, rytojaus priešpiečiai ir sąskaita, priklijuota prie šaldytuvo magnetuku. Tąkart reikėjo visai paprastų dalykų: pomidorų salotoms, morkų sriubai ir vaisių vaikams. Norėjau apsipirkti greitai, nes lauke lijo, batai buvo purvini, o telefonas kišenėje nuo šalčio vis išsijunginėjo.

Prie pomidorų iš pradžių pamaniau, kad tiesiog pataikiau į prastesnę dėžę. Bet paėmusi kelis pamačiau minkštas, patamsėjusias vietas, vienas buvo įtrūkęs ir jau leido sultis. Morkos maišeliuose atrodė suvytusios, lanksčios, kai kurių galai pajuodavę. Persimonai buvo tokie minkšti, kad nesinorėjo jų net liesti stipriau. Supykau ne dėl vieno vaisiaus ar daržovės, o dėl to jausmo, kad turi mokėti už tai, ko pats namo vežtis nenori.

Prie lentynų užtrukau ilgiau nei prie kasos

Paprastai nesu iš tų, kurie apžiūri kiekvieną pomidorą kaip turguje. Suprantu, kad daržovės genda, žmonės jas kilnoja, pakuotėse pasitaiko ir ne toks gražus vienetas. Bet šįkart reikėjo gerokai paieškoti bent kelių normalių pomidorų vakarienei. Šalia sustojo vyresnė moteris, paėmė persimoną, trumpai pažiūrėjo ir padėjo atgal.

– Čia jau nebe nokę, o pernokę, – burbtelėjo ji daugiau sau nei man.

Tik linktelėjau. Buvau jau prisirinkusi kelis produktus, kuriuos paskui vėl išdėjau. Labiausiai erzina net ne tai, kad reikia rinktis atidžiau. Po darbo tiesiog norisi grįžti namo, o ne vaikščioti aplink lentynas ir tikrinti, kas slepiasi pakuotės apačioje.

Mačiau, kad prie kitų daržovių žmonės darė tą patį: pakelia, pasuka, padeda atgal. Vienas vyras su vaiku rinkosi agurkus, vaikas vis prašė bananų, o tėtis jį skubino. Matėsi, kad pavargęs. Tokiose situacijose ypač aiškiai pajuntu, kaip paprastas apsipirkimas tampa dar vienu darbu, kurio niekas neplanavo.

Darbuotojos paprašiau ne dėl konflikto

Iš pradžių norėjau numoti ranka ir tiesiog nieko nepirkti. Paskui pagalvojau, kad jei visi tik patylėsime, tie patys produktai gulės toliau, kol kas nors juos pasiims paskubomis. Netoli lentynų pamačiau darbuotoją, kuri tvarkė obuolių dėžes, ir ramiai pasakiau, kad prie pomidorų bei persimonų yra nemažai prastai atrodančių produktų. Nenorėjau nei filmuoti, nei kelti balso, nei aiškintis, kas kaltas.

Darbuotoja atsiduso, priėjo kartu ir pradėjo žiūrėti dėžes. Pati išėmė kelis labai minkštus persimonus, patraukė į šalį dvi pakuotes pomidorų. – Perduosiu kolegoms, reikės perrinkti, – pasakė ji.

Man jos net pagailo. Tokį vakarą vienas žmogus, panašu, turi ir salę prižiūrėti, ir prekes dėlioti, ir į pirkėjų klausimus atsakyti. Bet darbuotojų nuovargis nereiškia, kad pirkėjui turi likti pasirinkimas tarp blogo ir dar blogesnio. Ypač kai šviežias maistas daugeliui nėra joks priedas – jo reikia vaikams, pietums į darbą, kasdieniam maistui.

Kol ji rinko netinkamus vaisius, pastebėjau dar vieną dalyką: dalis žmonių praeidavo pro šalį net nežiūrėdami. Gal skubėjo, gal galvojo, kad namuose išpjaus blogesnę vietą ir tiek. Aš pati taip esu dariusi su obuoliu ar bulve, kai jau parsineši ir gaila mesti. Bet kai parduotuvėje matai akivaizdžiai pradėjusį gesti produktą, jo nepirkti nėra išrankumas.

Vakarienės planą teko keisti jau automobilyje

Iš parduotuvės išėjau su mažiau pirkinių, nei planavau. Pomidorų galiausiai visai neėmiau, persimonų irgi, o morkas pasirinkau kietesnes, nors jų teko ieškoti kitame skyriuje. Automobilyje paskambinau vyrui ir pasakiau, kad sriubos nebus. Nesinorėjo namuose dar aiškintis, kuri morka tinkama, o kuri jau keliauja į šiukšliadėžę.

– Gerai, išvirsiu makaronų, tik parvežk sūrio, – atsakė jis.

Grįžusi namo ant stalo išdėjau pirkinius, o vaikai iškart paklausė, kur vaisiai. Turėjau tik obuolių ir mandarinų, kuriuos paėmiau iš kitos lentynos. Sūnus pasakė, kad persimonų vis tiek nenori, nes „jie būna kaip uogienė“. Tada trumpam net nusijuokiau, nors parduotuvėje nuotaika tikrai nebuvo gera.

Vakarienė gavosi paprasta: makaronai, sūris, likę šaldyti žirneliai ir rauginti agurkai iš šaldytuvo. Nieko baisaus, viena vakarienė be salotų šeimos gyvenimo nesugadino. Bet iš tokių smulkmenų ir susideda tas kasdienis nervas: planuoji vienaip, sugaišti daugiau laiko, o namo pareini su mintimi, kad rytoj vėl reikės kažko ieškoti kitur.

Ką nuo tada darau, kad namo neparsineščiau nusivylimo

Nemanau, kad kiekviena parduotuvė ar kiekvienas apsilankymas bus toks pats. Kitą dieną toje pačioje vietoje lentynos gali būti papildytos, o vaisiai ir daržovės atrodyti visai normaliai. Bet sau priminiau, kad skubėjimas kartais kainuoja daugiau nei papildoma minutė prie lentynos. Jeigu produktas jau parduotuvėje kelia abejonių, namuose jis stebuklingai nepagerės.

• Jei matau akivaizdžiai prastų produktų, ramiai pasakau darbuotojui, užuot pykusi tik mintyse.
• Neperku vien todėl, kad vakarienės planas jau sugalvotas – jį dažniausiai galima pakeisti tuo, kas yra namuose.
• Renkantis pakuotę pažiūriu ne tik į viršų, bet ir į apačioje esančius vaisius ar daržoves.
• Jei turiu laiko, šviežius produktus perku ten, kur matau, kad jie dažniau papildomi ir prižiūrimi.

Man ši situacija nepaliko jokios didelės gyvenimo pamokos. Tiesiog susierzinimą ir norą, kad perkant kasdienį maistą nereikėtų jaustis tarsi nuolat saugantis, kad neparsineštum netinkamų produktų. Kitą savaitę vėl eisiu į parduotuvę, vėl tikrinsiu pomidorus ir, tikėtina, vėl norėsiu namo kuo greičiau. Tik dabar greičiau pasakysiu, jei lentynoje matau tai, ko ten, mano akimis, jau neturėtų būti. O kaip pasielgtumėte jūs, pamatę parduotuvėje taip atrodančias daržoves ir vaisius?