Į seną kelmą išgręžiau kelias angas ir įbėriau azotinių trąšų: po kelių mėnesių mediena visiškai pasikeitė

Sodo pakraštyje likusį kelmą buvau nusprendęs iškasti, tačiau po pirmo savaitgalio supratau, kad vien kastuvo neužteks. Storos šaknys laikėsi tvirtai, o nugarą pradėjo skaudėti anksčiau, nei pavyko pajudinti patį kelmą. Tada išbandžiau lėtesnį būdą: išgręžiau medienoje angas, panaudojau šiek tiek azotinių trąšų ir pasirūpinau drėgme. Po kelių mėnesių dalis medienos pradėjo trupėti, nors iki visiško kelmo pašalinimo dar buvo likę darbo.

Tai buvo seno, prieš keletą metų nupjauto medžio kelmas. Jo paviršius jau buvo suskilinėjęs, vietomis patamsėjęs, tačiau vidurys tebebuvo kietas. Kaskart pjaudamas žolę turėdavau jį apvažiuoti. Kartais užkliudydavau batu, kartais ant jo trumpam pasidėdavau įrankius. Galiausiai nusibodo nuolat prie jo taikytis ir nusprendžiau tą vietą susitvarkyti.

Iš pradžių atrodė, kad užteks atkasti kraštus, nukirsti kelias šaknis ir išjudinti. Tačiau vos nuėmęs velėną pamačiau, kad po žeme kelmas gerokai didesnis, negu galima spręsti iš matomos dalies. Vieną šaknį atlaisvinau, kitą vos pasiekiau. Vakare prie duobės palikau kastuvą ir supratau, kad kitą dieną šio darbo tęsti nebenoriu.

Pirmiausia reikėjo apsispręsti, ar galiu palaukti

Apie medienos irimą spartinančius būdus buvau girdėjęs anksčiau, bet iki tol į juos žiūrėjau skeptiškai. Atrodė, kad visi pasakojimai baigiasi vienodai: kažko įberi, užpili vandens ir kelmas beveik pats išnyksta. Tokio rezultato nesitikėjau. Man pakako, kad mediena palaipsniui suminkštėtų ir vėliau ją būtų lengviau pašalinti dalimis.

Vieta tam tiko. Ant kelmo nereikėjo statyti terasos, tiesti tako ar sodinti naujo medžio. Jis stovėjo nuošaliau, todėl galėjau palikti jį ramybėje ilgesniam laikui. Jeigu būčiau norėjęs tą plotą atlaisvinti iš karto, būčiau ieškojęs kelmų frezavimo paslaugos. Laukimas mano atveju buvo sąmoningas pasirinkimas, nes skubėti nebuvo dėl ko.

Svarbi ir paties kelmo būklė. Mano mediena jau buvo sena, suskilinėjusi, vietomis pradėjusi irti. Tai skyrėsi nuo ką tik nupjauto, tankaus ir beveik nepažeisto kelmo. Todėl ir vėliau pastebėtų pokyčių negalėjau laikyti įrodymu, kad taip pat greitai suminkštės bet kokio medžio likutis.

Angas išgręžiau ten, kur mediena dar laikėsi tvirtai

Nuvaliau kelmo paviršių, pašalinau birias žievės dalis ir išgręžiau kelias angas. Norėjau, kad drėgmė pasiektų medienos vidų, užuot nubėgusi nuo paviršiaus. Dirbau neskubėdamas, nes senoje medienoje grąžtas vietomis ėjo lengvai, o kitur susidurdavo su kieta dalimi. Jau tada pasimatė, kad visas kelmas išlikęs nevienodai.

Į angas įbėriau nedidelį kiekį azotinių trąšų ir sudrėkinau. Čia svarbu patikslinti patį žodį „azotas“: kalbama apie azoto turinčias trąšas, o ne kažkokią medžiagą, kuri savaime ištirpdo medį. Medieną ardo mikroorganizmai ir grybai. Azoto prieinamumas tam tikromis sąlygomis gali padėti jų veiklai, tačiau vien trąšos rezultato neužtikrina.

Didelio kiekio pylimas nebūtų pavertęs darbo greitesniu. Perteklius gali patekti į aplinkinį dirvožemį, todėl čia nereikėtų vadovautis mintimi, kad kuo daugiau, tuo geriau. Trąšų savybės ir naudojimo apribojimai taip pat skiriasi. Atsitiktinai pasirinktas stiprus tirpalas ar nuolatinis papildymas nėra patikimas kelmo šalinimo receptas.

Aplink paviršių uždėjau šiek tiek drėgnos augalinės medžiagos, kad jis ne taip greitai išdžiūtų. Vis dėlto kelmo nepaverčiau nuolat vandens pilnu indu. Mano tikslas buvo palaikyti drėgną aplinką, kurioje irimas galėtų tęstis. Po to prasidėjo sunkiausia šio būdo dalis – reikėjo palikti darbą laikui.

Kelmas su skylėmisNuotrauka: Meta

Pirmas savaites atrodė, kad nieko nevyksta

Prisipažinsiu, iš pradžių vis prieidavau pažiūrėti. Po savaitės kelmas atrodė beveik toks pats. Po dviejų savaičių irgi nebuvo jokio įspūdingo pasikeitimo. Kartais pabandydavau medieną paspausti įrankiu ir pagalvodavau, kad galėjau tiek pat laiko skirti kasimui. Tačiau buvau pasirinkęs būdą, kurio rezultatas matuojamas ne dienomis.

Sausomis dienomis paviršių kartkartėmis sudrėkindavau. Po lietaus nieko papildomai nedarydavau. Naujų trąšų nuolat neberdžiau, nes nenorėjau kiekvieno lėtesnio pokyčio „taisyti“ dar viena porcija. Kelmas tiesiog liko sodo pakraštyje, o aš grįžau prie kitų darbų.

Aiškesnį skirtumą pamačiau po kelių mėnesių. Prie senų plyšių mediena buvo minkštesnė, kai kurios paviršiaus dalys lengviau atsiskyrė. Pabandęs atsargiai pakrapštyti, išėmiau pirmus trupančius gabalus. Tai buvo nedidelis, bet tikras pokytis: ten, kur anksčiau įrankis atsiremdavo į kietą paviršių, dabar jau galėjau pašalinti dalį medienos.

Vis dėlto kelmo vidurys dar laikėsi tvirtai. Šaknys taip pat niekur nebuvo dingusios. Būčiau klaidinęs, jeigu būčiau nufotografavęs tik ištrupėjusią vietą ir paskelbęs, kad kelmas sunaikintas. Pasikeitė jo dalies būklė, o ne per kelis mėnesius išnyko visas po žeme esantis medžio likutis.

Kodėl kitame kieme rezultatas gali būti visai kitoks?

Šis bandymas mane išmokė atsargiau vertinti vienodus pažadus skirtingiems kelmams. Medienos rūšis, kelmo dydis, jo amžius ir ankstesnis puvimas turi reikšmės. Taip pat svarbu, ar vieta drėgna, ar ją visą dieną kepina saulė. Šiltuoju laikotarpiu irimo sąlygos skiriasi nuo vėlyvo rudens ar žiemos.

Negalėjau tiksliai pasakyti, kiek mano rezultatą nulėmė trąšos, o kiek – drėgmė, išgręžtos angos ir jau anksčiau prasidėjęs irimas. Šalia neturėjau tokio pat kelmo palyginimui. Todėl pažįstamam paklausus, ar verta kartoti, papasakojau visą eigą, įskaitant ir savaites, kai nepastebėjau beveik nieko.

Jeigu sklype reikia greito ir aiškaus rezultato, lėtas irimas gali nuvilti. Kelmų frezavimas arba tinkamai suplanuotas mechaninis pašalinimas sprendžia kitą užduotį – leidžia greičiau atlaisvinti vietą. Mano pasirinkimas tiko todėl, kad galėjau laukti ir vėliau grįžti prie darbo po truputį.

Pasibaigus sezonui pašalinau dalį suminkštėjusio viršaus. Darbas jau nebepriminė pirmojo savaitgalio, kai bandžiau išjudinti visą kelmą: ėmiau tik tas vietas, kurios lengvai pasidavė. Kietesnį centrą ir šaknis palikau toliau irti.

Dabar toje vietoje tebėra medienos likučių, bet virš žemės iškilęs kelmas gerokai sumažėjęs. Žolę aplink jį nupjauti paprasčiau, o kitam etapui kastuvo duobėje nepalikau. Pavasarį patikrinsiu, kurios dalys jau pasiduoda, ir pašalinsiu jas taip pat – po gabalą.