Daugeliui šunų šeimininkų pažįstama situacija: atsisėdate valgyti, o šalia jau sėdi jis – didelės akys, nulenkta galva, tylus žvilgsnis tiesiai į jūsų lėkštę. Atrodo, duoti mažą gabalėlį juk nieko tokio. Juk šuo šeimos narys, o šeimoje dalijamasi.
Tačiau būtent čia ir prasideda amžinas ginčas. Vieni sako, kad šuniui negalima duoti jokio „žmonių maisto“, nes jis ims prašyti dar daugiau. Kiti ramiai dalijasi obuolio, morkos ar agurko gabalėliu ir tikina, kad tai ne problema, jei viskas daroma protingai.
Veterinarai ir šunų dresuotojai į šį klausimą žiūri ne taip kategoriškai. Dalintis maistu su šunimi galima, bet tik tada, jei maistas jam saugus, kiekis mažas, o pats davimo būdas neskatina blogų įpročių. Kitaip nekaltas kąsnelis gali baigtis ne mielu ryšio momentu, o vėmimu, viduriavimu, nutukimu ar net rimtu kasos uždegimu.
Maistas gali būti ne maldavimas, o dresūros priemonė
Daugelis šeimininkų bijo, kad duodami šuniui maisto nuo savo lėkštės išmokys jį prašinėti. Ir ši baimė turi pagrindo. Jei šuo gauna gabalėlį kiekvieną kartą, kai stovi prie stalo, inkščia, deda leteną ant kelių ar žiūri į akis, jis labai greitai supranta taisyklę: prašymas veikia.
Tačiau problema dažnai yra ne pats dalijimasis maistu, o tai, kada ir kaip jis duodamas. Šunų dresuotojai pabrėžia, kad valgymo ar maisto ruošimo laiką galima paversti naudinga treniruote. Užuot leidus šuniui sukiotis po kojomis, galima išmokyti jį gulėti savo vietoje.
Pavyzdžiui, virtuvėje šuo gali turėti savo guolį ar kilimėlį. Kai jis ramiai ten guli, gauna nedidelį saugaus maisto gabalėlį – morkos, agurko, obuolio ar kito tinkamo produkto. Taip šuo mokosi, kad ramus elgesys duoda rezultatą, o ne šokinėjimas, zyzimas ar bandymas kišti nosį į lėkštę.
Toks būdas gali net sumažinti maldavimą. Šuo nebesimoko, kad reikia kaulyti prie stalo. Jis mokosi, kad atlygis ateina tada, kai jis elgiasi ramiai ir būna savo vietoje. Tai ypač naudinga tiems, kurie mėgsta gaminti, bet nenori, kad augintinis nuolat trukdytų virtuvėje.
Ne visas „žmonių maistas“ yra blogas
Svarbu suprasti, kad „žmonių maistas“ nėra viena kategorija. Šokoladinis pyragas, kepta mėsa su prieskoniais ir gabalėlis agurko yra visiškai skirtingi dalykai. Vieni produktai šuniui gali būti pavojingi, kiti – tiesiog per riebūs, o kai kurie gali tapti visai neblogu skanėstu.
Kai kurie šunys mielai valgo vaisius ir daržoves. Jiems gali patikti morka, obuolys be sėklų, agurkas, moliūgas, cukinija, šilauogės ar kitos saugios, paprastos daržovės ir vaisiai. Tokie kąsneliai gali būti naudojami kaip mažo kaloringumo skanėstai, ypač jei šuo linkęs priaugti svorio.
Veterinarai atkreipia dėmesį, kad daržovės turi dar vieną privalumą – jos paprastai nekelia tokios dantų lūžių rizikos kaip kieti kaulai ar labai kieti kramtalai. Todėl kai kuriais atvejais saugi daržovė gali būti geresnis pasirinkimas nei abejotinas „skanėstas“ iš parduotuvės ar kaulas nuo stalo.
Vis dėlto net ir saugūs produktai turi būti duodami mažais kiekiais. Šuns virškinimas nėra toks pats kaip žmogaus, o staigūs mitybos pokyčiai gali sukelti bėdų. Jei šuo niekada nevalgė tam tikro vaisiaus ar daržovės, pirmą kartą reikėtų duoti labai nedaug ir stebėti reakciją.
Produktai, kurių šuniui duoti negalima
Prieš dalijantis bet kokiu maistu su šunimi būtina įsitikinti, kad jis jam nepavojingas. Kai kurie mums įprasti produktai šunims gali būti toksiški net ir nedideliais kiekiais.
Ypač pavojingi yra šokoladas, česnakas, svogūnai, alkoholis, produktai su ksilitoliu, kai kurie saldumynai, vynuogės ir razinos. Ksilitolis dažnai naudojamas becukriuose produktuose, kramtomojoje gumoje, kai kuriuose desertuose ar dietiniuose gaminiuose, todėl reikia labai atidžiai skaityti sudėtį.
Taip pat reikėtų vengti riebaus, stipriai kepto, sūraus ir aštraus maisto. Šuniui netinka dešros, rūkyti gaminiai, kepti kotletai su prieskoniais, traškučiai, picos likučiai, riebūs padažai ar maistas su daug druskos. Tai, kas žmogui atrodo „tik mažas gabalėlis“, šuns organizmui gali būti didelė apkrova.
Atskira tema – kaulai. Ypač pavojingi gali būti aštrūs, trapūs, virti ar kepti kaulai. Jie gali skilti, įstrigti, sužeisti virškinamąjį traktą, sukelti žarnyno nepraeinamumą ar perforaciją. Todėl kaulas nuo vakarienės stalo nėra nekaltas skanėstas.
Jei kyla bent mažiausia abejonė, geriau neduoti. Šuniui tikrai nepakenks praleistas kąsnelis, bet netinkamas produktas gali baigtis vizitu pas veterinarą.
Didžiausia paslėpta problema – kalorijos
Net jei produktas nėra toksiškas, jis nebūtinai tinkamas kasdieniam dalijimuisi. Veterinarai įspėja, kad šeimininkai dažnai neįvertina, kiek kalorijų šuo gauna iš mažų kąsnelių.
Žmogui mažas sūrio gabalėlis atrodo visiškai nereikšmingas. Tačiau mažam šuniui tai gali prilygti labai dideliam užkandžiui. Jei tokių gabalėlių per dieną atsiranda keli, o dar prisideda įprastas maistas ir skanėstai, svoris ima augti nepastebimai.
Nutukimas šunims nėra tik estetinė problema. Jis didina sąnarių apkrovą, gali bloginti širdies ir kvėpavimo sistemos būklę, mažinti aktyvumą ir trumpinti gyvenimo trukmę. Be to, per riebus maistas gali sukelti pankreatitą – kasos uždegimą, kuris šuniui gali būti labai skausmingas ir pavojingas.
Pernelyg didelis „žmonių maisto“ kiekis taip pat gali sukelti vėmimą, viduriavimą, pilvo skausmą ar virškinimo sutrikimus. Ypač jautrūs gali būti maži šunys, vyresni gyvūnai, šunys su jautriu skrandžiu ar tie, kurie jau turi sveikatos problemų.
Todėl taisyklė paprasta: net saugus maistas turi būti skanėstas, o ne atskira vakarienė.
Kaip dalintis maistu teisingai?
Jei nusprendžiate dalintis maistu su šunimi, geriausia tai daryti ne nuo stalo ir ne tada, kai šuo prašo. Maistas turėtų būti duodamas kaip atlygis už ramų elgesį, dresūrą ar buvimą savo vietoje.
Pavyzdžiui, ruošdami daržoves galite atsidėti kelis mažus saugius gabalėlius. Jei šuo ramiai guli savo guolyje, gauna kąsnelį. Jei laukia, nesiveržia prie stalo ir nešokinėja, vėl gauna atlygį. Taip dalijimasis tampa ne blogo įpročio skatinimu, o bendravimo ir mokymosi dalimi.
Svarbu, kad visi šeimos nariai laikytųsi tų pačių taisyklių. Jei vienas žmogus moko šunį gulėti vietoje, o kitas slapta duoda kąsnelį nuo stalo už prašinėjimą, šuo greitai supras, kad verta bandyti viską. Dresūra veikia tik tada, kai taisyklės aiškios ir nuoseklios.
Maisto gabalėliai turėtų būti maži. Šuniui nereikia didelio kąsnio, kad jis jaustųsi apdovanotas. Dažnai užtenka trupinėlio. Svarbiau pats faktas, kad jis gauna atlygį, o ne kiekis.
Jei šuo turi alergijų, jautrų virškinimą, antsvorio, pankreatito istoriją ar kitų sveikatos problemų, dėl papildomo maisto geriau pasitarti su veterinaru. Tokiais atvejais net ir saugūs produktai gali netikti konkrečiam gyvūnui.
Vaisiai ir daržovės gali tapti gera pradžia
Jei norite išbandyti saugesnį dalijimąsi maistu, geriausia pradėti nuo paprastų vaisių ir daržovių. Ne nuo kepsnio, ne nuo sūrio, ne nuo sausainių, o nuo mažų, lengvų kąsnelių.
Kai kuriems šunims labai patinka morkos, agurkai, moliūgas, cukinija, obuolio gabalėliai be sėklų ar kelios uogos. Tokie skanėstai gali būti gaivesni, mažiau kaloringi ir tinkamesni nei riebūs užkandžiai.
Žinoma, ne kiekvienas šuo tuo susižavės. Vieni su džiaugsmu traškins morką, kiti į ją pažiūrės kaip į asmeninį įžeidimą. Tai normalu. Kaip ir žmonės, šunys turi savo skonį.
Svarbiausia naują produktą duoti po truputį. Jei šuo suvalgė nedidelį gabalėlį ir jaučiasi gerai, galima kartais jį naudoti kaip skanėstą. Jei atsiranda viduriavimas, vėmimas, niežulys ar kiti neįprasti požymiai, tokio produkto geriau nebeduoti.
Ar dalintis maistu su šunimi būtina?
Ne. Maisto dalijimasis su šunimi yra asmeninis šeimininko sprendimas. Kai kuriems žmonėms tai atrodo natūrali bendro gyvenimo dalis. Kiti nori aiškios ribos: žmogaus maistas yra žmogui, šuns maistas – šuniui. Abu požiūriai gali būti teisingi, jei šuo gauna visavertę mitybą ir nėra žalojamas.
Jei nenorite dalintis maistu, to visiškai nereikia daryti. Šuo nebus mažiau mylimas, jei negaus gabalėlio iš jūsų lėkštės. Ryšys kuriamas ne tik per maistą – jis kuriamas per pasivaikščiojimus, žaidimus, dresūrą, švelnumą, saugumą ir kasdienį dėmesį.
Jei dalintis norite, darykite tai protingai. Pasirinkite saugius produktus, mažus kiekius ir tinkamą situaciją. Neduokite maisto už maldavimą. Nedalinkite riebaus ar prieskoniais pagardinto maisto. Nepamirškite, kad šuniui mažas žmogaus kąsnelis gali būti daug didesnis, nei atrodo.
Geriausia taisyklė labai paprasta: dalinkitės ne likučiais nuo stalo, o sąmoningai parinktais saugiais kąsneliais.
Pabaigai
Dalintis maistu su šunimi nėra savaime blogai. Tai gali būti graži bendravimo dalis, dresūros priemonė ir būdas įtraukti augintinį į kasdienį gyvenimą. Tačiau tik tada, kai šeimininkas žino, ką daro.
Prieš duodami šuniui bet kokį produktą, paklauskite savęs trijų dalykų: ar tai saugu šunims, ar kiekis tikrai mažas, ir ar aš neapdovanoju blogo elgesio? Jei bent dėl vieno atsakymo abejojate, geriau neduoti.
Šuo tikrai gali gyventi laimingai be kąsnio nuo jūsų lėkštės. Bet jei dalijatės atsakingai, saugiai ir saikingai, mažas morkos ar obuolio gabalėlis gali tapti ne problema, o maloniu bendro gyvenimo ritualu.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
