„Mere“ parduotuvės dingo, bet klausimas liko: kodėl už tas pačias prekes turime mokėti brangiau?

Aš puikiai suprantu žmones, kurie šiandien sako: būtų gerai, jei „Mere“ vėl atsidarytų. Ne todėl, kad jiems labai rūpėjo pats parduotuvės pavadinimas. Ne todėl, kad ten buvo gražesnės lentynos, malonesnė muzika ar platesni praėjimai. Viskas daug paprasčiau – ten kai kurios prekės kainavo mažiau.

Ir kai žmogus po darbo eina į parduotuvę ne pramogai, o nusipirkti pieno, aliejaus, kruopų, konservų, buitinės chemijos ar ko nors vaikams į mokyklą, jam ne visada rūpi prekybos centro įvaizdis. Jam rūpi galutinė suma čekyje.

Šiandien daug šeimų gyvena taip, kad kiekvienas euras jau turi savo vietą. Už elektrą, už šildymą, už kurą, už paskolą, už vaikų būrelius, už vaistus, už maistą. Ir kai prie kasos matai, kad už įprastą krepšelį vėl sumoki daugiau nei tikėjaisi, pyktis kyla labai natūraliai.

Todėl dalies žmonių noras susigrąžinti „Mere“ nėra nostalgija parduotuvei. Tai yra nuovargis nuo kainų.

Žmonėms nebereikia gražių pažadų – jiems reikia pigesnio krepšelio

Man atrodo, kad šioje temoje dažnai pamirštamas paprastas dalykas: pirkėjas nėra kvailas. Jis mato kainas. Jis prisimena, kiek mokėjo anksčiau. Jis palygina, kiek kainuoja ta pati prekė skirtingose parduotuvėse. Ir jeigu vienur už panašų produktą sumoka mažiau, jis labai greitai supranta skirtumą.

Socialiniuose tinkluose tokia nuotaika skambėtų labai tiesiai: „Man nereikia gražių lentynų, man reikia, kad už 30 eurų parsineščiau daugiau nei du maišelius.“ Kitas žmogus turbūt pasakytų dar paprasčiau: „Jeigu prekė ta pati, kodėl kitur turiu mokėti brangiau?“

Šios frazės nėra apie prabangą. Jos apie kasdienybę. Apie žmogų, kuris nori nusipirkti pigesnės arbatos, makaronų, skalbiklio ar konservų ir nesijausti taip, lyg kiekvienas apsipirkimas būtų mažas finansinis smūgis.

Didieji prekybos tinklai dažnai kalba apie akcijas, lojalumo korteles, specialius pasiūlymus, programėles ir asmenines nuolaidas. Bet pirkėjui nuo to kartais tik dar painiau. Vieną dieną pigiau su kortele. Kitą dieną pigiau per programėlę. Trečią dieną pigiau tik perkant dvi prekes. Ketvirtą dieną akcija baigėsi vakar.

O pigesnės parduotuvės principas buvo suprantamas iš karto: mažiau blizgesio, mažiau patogumo, bet ir mažesnė kaina.

„Mere“ nebuvo tobula, bet ji spaudė rinką

Nereikia apsimesti, kad „Mere“ buvo ideali parduotuvė. Ji netiko visiems. Vieniems nepatiko prekių išdėstymas, kitiems – pasirinkimas, tretiems – aptarnavimas, ketvirtiems – pati parduotuvės kilmė ar reputacija. Dalis žmonių ten iš principo nebūtų ėjusi ir tai taip pat yra jų teisė.

Tačiau vienas dalykas akivaizdus: tokia parduotuvė rinkoje kūrė spaudimą. Ji rodė, kad kai kurias prekes galima parduoti pigiau. Gal be gražių lentynų, gal be patogios atmosferos, gal su mažesniu pasirinkimu, bet pigiau.

Ir tada kyla klausimas, kuris daugeliui nepatogus: jeigu pigiau buvo įmanoma ten, kodėl kitur taip dažnai neįmanoma?

Žinoma, prekybininkai turėtų savo atsakymų. Logistika, atlyginimai, nuoma, energija, tiekėjai, kokybės standartai, sandėliavimas, mokesčiai. Visa tai svarbu. Bet paprastas pirkėjas mato ne lentelę su sąnaudomis, o kainą lentynoje.

Jam svarbu ne paaiškinimas, kodėl brangu. Jam svarbu, kad brangu.

Pirkėjas jaučiasi įspraustas į kampą

Kai rinkoje lieka keli dideli žaidėjai, žmogui atrodo, kad pasirinkimas yra, bet jis ribotas. Gali nueiti į vieną tinklą, į kitą, į trečią. Gali palyginti akcijas. Gali važiuoti per kelias parduotuves, jei turi laiko ir automobilį. Bet daugeliui tai nėra realus patogumas.

Po darbo niekas nenori važinėti po pusę miesto dėl pigesnio cukraus ar skalbiklio. Senjoras ne visada gali rinktis parduotuvę už kelių kilometrų. Šeima su vaikais dažnai perka ten, kur arčiausiai. Ir tada pirkėjas tampa priklausomas nuo to, kas yra šalia.

Tokiose situacijose labai lengva suprasti komentarą, kuris galėtų skambėti taip: „Aš nenoriu prašyti pašalpų, nenoriu skųstis, tiesiog noriu parduotuvės, kurioje už savo pinigus gaučiau daugiau.“

Tai labai stipri mintis. Nes daug žmonių šiandien jaučiasi ne tiek neturtingi, kiek apgaudinėjami. Jie dirba, gauna algą, planuoja išlaidas, bet parduotuvėje vis tiek jaučiasi taip, lyg jų pinigai kiekvieną mėnesį būtų verti mažiau.

Ar tikrai pigi parduotuvė reiškia prastesnį gyvenimą?

Kartais į pigesnes parduotuves žiūrima iš aukšto. Lyg žmogus, kuris ieško pigiau, būtų kažkuo prastesnis. Lyg taupymas būtų gėdingas. Lyg normalus pirkėjas turėtų tyliai susitaikyti su kainomis ir dar padėkoti už lojalumo taškus.

Bet taupymas nėra gėda. Ieškoti pigesnės prekės nėra gėda. Norėti, kad konkurencija veiktų pirkėjo naudai, nėra gėda.

Ypač kai kalbame apie kasdienes prekes. Ne apie prabangius desertus, ne apie egzotinius vaisius, ne apie brangius sūrius. Apie tai, ką žmonės perka nuolat: miltus, kruopas, makaronus, aliejų, skalbimo priemones, tualetinį popierių, konservus, šaldytus produktus.

Jeigu šias prekes galima parduoti pigiau, žmonės natūraliai klausia: kodėl aš turiu mokėti daugiau vien todėl, kad kito pasirinkimo beveik nėra?

Uždarytos Mere parduotuvės

Šioje istorijoje yra ir nepatogi pusė

Vis dėlto būtų nesąžininga apsimesti, kad „Mere“ klausimas yra vien apie kainas. Dalis žmonių šios parduotuvės nenorėjo dėl jos kilmės, reputacijos ar platesnio politinio konteksto. Tokiose diskusijose visada atsiranda kita pusė, kuri sako: „Pigiau dar nereiškia geriau. Reikia žiūrėti, ką remiame savo pinigais.“

Ir šią nuomonę taip pat galima suprasti.

Pirkėjas turi teisę rinktis ne tik pagal kainą, bet ir pagal vertybes. Vienam svarbiausia pigiau. Kitam svarbiausia prekės kilmė. Trečiam – darbuotojų sąlygos. Ketvirtam – patogumas. Penktam – kad parduotuvė būtų šalia namų.

Tačiau problema ta, kad vertybiniai pasirinkimai dažnai lengviau daromi tiems, kurie turi daugiau pinigų. Kai žmogus skaičiuoja centus iki atlyginimo, jam labai sunku aiškinti, kad jis turi pirkti brangiau dėl didesnio principo. Principai svarbūs, bet tuščias šaldytuvas irgi labai konkretus argumentas.

Todėl ši tema tokia jautri. Ji susiduria su dviem dalykais vienu metu: pinigine ir sąžine.

Kodėl žmonės vis dar mini „Mere“

Man atrodo, kad „Mere“ pavadinimas šiandien daugeliui tapo ne tiek konkrečios parduotuvės, kiek prarastos alternatyvos simboliu. Žmonės nebūtinai nori būtent tos pačios parduotuvės su tuo pačiu pavadinimu. Jie nori vietos, kurioje kainos būtų aiškiai mažesnės, o pirkėjas jaustų, kad bent kažkur gali atsikvėpti.

Jeigu rytoj atsirastų kitas tinklas, kuris parduotų kasdienes prekes gerokai pigiau, daugelis tų pačių žmonių turbūt sakytų: štai, apie tai ir kalbėjome.

Todėl klausimas ne tik apie „Mere“. Klausimas apie tai, kodėl Lietuvos pirkėjas dažnai jaučiasi paliktas tarp akcijų medžioklės ir nuolatinio brangimo. Kodėl pigesnės alternatyvos tampa išimtimi, o ne normaliu rinkos dalyviu. Kodėl žmogus turi važinėti, skaičiuoti, laukti nuolaidos arba keisti mitybą vien tam, kad mėnesio gale dar liktų pinigų.

Pigi parduotuvė nėra stebuklas, bet ji duoda spaudimą

Nereikia tikėtis, kad viena parduotuvė išgelbės visus nuo kainų. Taip nebūna. Bet tokios parduotuvės daro vieną svarbų dalyką – jos verčia kitus pasitempti.

Kai rinkoje atsiranda žaidėjas, kuris parduoda pigiau, didiesiems tinklams nebeužtenka sakyti, kad kainos tokios, kokios yra. Jie turi reaguoti. Jie turi paaiškinti. Jie turi konkuruoti ne tik reklamomis, bet ir realia kaina.

Pirkėjui tai naudinga.

Todėl dalis visuomenės ir nori, kad panašus formatas grįžtų. Ne iš meilės konkrečiam prekės ženklui, o iš labai praktinio noro – kad kasdienio apsipirkimo čekis nebūtų toks sunkus.

Aš suprantu tą pyktį

Aš suprantu žmogų, kuris sako: „Jeigu ten buvo pigiau, kodėl aš dabar turiu mokėti daugiau?“ Tai nėra kaprizas. Tai klausimas, kylantis iš kasdienio nuovargio.

Kai kiekvieną mėnesį brangsta vienas ar kitas dalykas, kai atlyginimas nespėja paskui kainas, kai akcijos tampa beveik privalomu išgyvenimo būdu, pirkėjas natūraliai pradeda ieškoti kaltų. Kartais jis pyksta ant prekybos centrų. Kartais ant valdžios. Kartais ant tiekėjų. Kartais ant savęs, kad vėl nesuplanavo geriau.

Bet gal nereikia viso pykčio nurašyti kaip emocijos. Kartais emocija parodo tikrą problemą. O problema čia labai paprasta: žmonės nori daugiau realios konkurencijos ir pigesnių kasdienių prekių.

Ne gražesnių reklamų. Ne dar vienos programėlės. Ne lipdukų už pirkinius. O paprastos galimybės nusipirkti tą pačią prekę pigiau.

Pabaigoje lieka vienas klausimas

Gal „Mere“ vieniems buvo nepriimtina. Gal kitiems ji buvo išsigelbėjimas. Gal dėl jos galima ginčytis ilgai. Bet ginčo esmė niekur nedingsta: Lietuvoje yra daug žmonių, kuriems maisto ir būtiniausių prekių kainos tapo per sunkios.

Ir kai jie prisimena parduotuvę, kurioje kai kas kainavo pigiau, jie prisimena ne lentynas. Jie prisimena jausmą, kad už tuos pačius pinigus galima parsinešti daugiau.

Kol šito jausmo negrąžins kiti prekybos tinklai, tol žmonės ir toliau klaus: kodėl turime mokėti brangiau už tas pačias prekes?

O atsakymas „todėl, kad taip yra“ pirkėjų jau seniai nebetenkina.

Straipsnį atsiuntė Olga iš Kauno.