Japonų dainininko hitas užkariavo Ameriką, tačiau jo gyvenimą nutraukė katastrofa

Ar esate girdėję dainą, kurios melodija atrodo pažįstama net tada, kai nė žodžio nesuprantate? Šeštajame dešimtmetyje Japonijoje nuskambėjusi Kyu Sakamoto daina „Ue o muite arukō“ taip peržengė kalbos ir sienų ribas, kad Jungtinėse Valstijose tapo tikru reiškiniu. Amerikiečiai ją pažinojo kitu, daug paprastesniu pavadinimu – „Sukiyaki“.

Jos istorijoje yra visko, dėl ko vienas kūrinys išlieka žmonių atmintyje dešimtmečius: švelni, lengvai įsimenama melodija, netikėta pasaulinė sėkmė ir skaudi pabaiga. Dainininkas, kurio balsas pasiekė milijonus klausytojų už tūkstančių kilometrų nuo gimtosios šalies, žuvo katastrofoje, sukrėtusioje visą Japoniją.

Daina, kuri Amerikoje gavo visai kitą vardą

„Ue o muite arukō“ japoniškai reiškia maždaug „einant žiūrėti į viršų“. Tai ne linksma daina apie maistą, nors būtent tokias asociacijas daugeliui amerikiečių sukeldavo pavadinimas „Sukiyaki“. Šis pavadinimas buvo pasirinktas leidybai užsienyje todėl, kad vakarietiškai auditorijai japoniškas originalas atrodė pernelyg sudėtingas ištarti ir įsiminti.

Paradoksas paprastas, bet šiandien skamba keistai: didžiulį hitą užsienyje lydėjo pavadinimas, neturintis tiesioginio ryšio su dainos tekstu. Sukiyaki – japoniškas patiekalas, o pačioje dainoje kalbama apie žmogų, kuris žiūri į dangų, kad ašaros nenuriedėtų žemyn. Tai rami, truputį liūdna daina apie vienatvę, prarastą meilę ir bandymą išlaikyti orumą.

Vis dėlto klausytojams ne visada reikia suprasti kiekvieną eilutę. Užtenka balso, melodijos ir nuotaikos, kuri atpažįstama be vertimo. Kyu Sakamoto kūrinys būtent taip ir veikė: jis skambėjo švelniai, be didelių vokalinių triukų, tarsi žmogus dainuotų sau eidamas vakaro gatve.

Retas atvejis, kai japonų kalba nuskambėjo pirmoje vietoje

1963 metais „Sukiyaki“ pakilo į pirmąją JAV „Billboard Hot 100“ vietą. Tai buvo išskirtinis įvykis: japonų kalba atliekama daina tapo populiariausia Amerikoje tuo metu, kai užsienio kalbų muzika JAV popscenoje buvo gerokai retesnė nei dabar. Daina pasiekė žmones, kurie apie Japonijos popmuziką tuomet galbūt apskritai nebuvo girdėję.

Ši sėkmė svarbi ne vien dėl vietos reitinge. Ji parodė, kad radijo klausytojas gali priimti kūrinį, kurio žodžių nesupranta, jei jame pajunta tikrą emociją. Šiandien, kai pasauliniai hitai gimsta Pietų Korėjoje, Lotynų Amerikoje ar bet kuriame interneto kampelyje, tai atrodo savaime suprantama. Tačiau anuomet Kyu Sakamoto tapo vienu iš tų atlikėjų, kurie tokiai muzikos kelionei atvėrė duris.

Jo įvaizdis taip pat nebuvo primenantis tolimą, nepasiekiamą žvaigždę. Sakamoto scenoje atrodė šiltas, nuoširdus, kartais net berniokiškai kuklus. Galbūt todėl daina nepranyko kartu su savo laikmečiu: ją perėmė kiti atlikėjai, ji skambėjo filmuose, televizijoje ir naujose aranžuotėse, o melodiją atpažįsta net tie, kurie dainininko vardo niekada nebuvo girdėję.

Japonų dainininko hitas užkariavo Ameriką, tačiau jo gyvenimą nutraukė katastrofaNuotrauka: Pixabay / viarami

Skrydis, po kurio Japonija ilgai negalėjo atsigauti

1985 metų rugpjūčio 12 dieną Kyu Sakamoto skrido iš Tokijo į Osaką bendrovės „Japan Airlines“ reisu 123. Lėktuvas patyrė katastrofą kalnuotoje vietovėje, o ši nelaimė iki šiol laikoma viena skaudžiausių vieno lėktuvo katastrofų aviacijos istorijoje. Tarp žuvusiųjų buvo ir 43 metų dainininkas.

Tokios žinios žmonėms visuomet smogia kitaip nei įprastas pranešimas apie garsaus žmogaus mirtį. Dar vakar jo daina galėjo skambėti per radiją, o kitą dieną visa šalis jau kalba apie tragediją, kurios neįmanoma atsukti. Sakamoto gerbėjams jis buvo ne tik senas hitas iš plokštelės – jis liko aktyvus muzikos ir televizijos žmogus, pažįstamas kelioms kartoms.

Katastrofos mastas palietė ne vien žuvusiųjų artimuosius. Ji paliko ilgą kolektyvinės atminties randą Japonijoje, o Sakamoto vardas tapo neatsiejamas ir nuo šios nelaimės. Vis dėlto vien tragedija neapibrėžia jo gyvenimo: pernelyg lengva žmogų prisiminti tik pagal paskutinę jo kelionę, kai prieš ją buvo dešimtmečiai muzikos, scenos ir ryšio su publika.

Kodėl ši istorija vis dar paliečia

Kyu Sakamoto istorijoje jaučiama skaudi priešprieša. Jo garsiausia daina byloja apie pakeltą žvilgsnį ir sulaikomas ašaras, o paties atlikėjo gyvenimą nutraukė nelaimė, kurios niekas iš keleivių negalėjo numatyti. Gal todėl „Sukiyaki“ šiandien daug kam skamba ne vien kaip lengva sena popdaina.

Vienam žmogui tai gali būti vaikystėje iš tėvų grotų įrašų girdėta melodija. Kitam – priminimas, kad kartais į pasaulį prasimuša kūriniai, kuriems nereikia nei bendros kalbos, nei kruopščiai pritaikyto įvaizdžio. O tiems, kurie prisimena katastrofą, ši daina neatskiriama nuo gedulo ir didžiulės netekties.

Galbūt tai ir yra stipriausia šios istorijos dalis: gyvenimas gali būti netikėtai trumpas, tačiau žmogaus balsas kartais keliauja daug ilgiau už jį patį. Kyu Sakamoto į Ameriką atnešė japonišką dainą, kurios žodžių dauguma klausytojų nesuprato, bet jos jausmą suprato visi. Ir būtent tas jausmas liko, kai visa kita jau seniai tapo istorija.