Vyras kiekvieną rytą užvesdavo automobilį ir kelias minutes laukdavo – mechanikas paaiškino, kodėl to nebereikia

Ryte kieme dar tamsu, ant automobilio stiklo laikosi plonas šalčio sluoksnis, o iš duslintuvo kyla balti garai. Vairuotojas įsėda, užveda variklį ir, kaip darė daugybę metų, rankos netiesia prie pavarų svirties. Automobilis turi pastovėti: minutę, dvi, kartais penkias, kol variklis „gražiai padirbs“ ir salonas pradės šilti.

Toks įprotis daugeliui atrodo beveik savaime suprantamas. Jį perdavė tėvai, kaimynai, senesnių automobilių savininkai, o ypač jis įsitvirtino žiemą. Juk nesinori išvažiuoti su šaltu varikliu ir jausti, kad jį kankini vos pasukęs raktelį ar paspaudęs užvedimo mygtuką.

Tačiau mechanikai vis dažniau išgirsta tą patį klausimą: ar tikrai reikia kas rytą laikyti automobilį užvestą kieme? Atsakymas daugeliu atvejų paprastas – šiuolaikiniam automobiliui ilgas šildymas stovint dažniausiai nėra reikalingas. Jam naudingiau po trumpos akimirkos pradėti važiuoti ramiai, neapkraunant variklio staigiu greitėjimu.

Įprotis liko iš laikų, kai automobiliai buvo kitokie

Senesni automobiliai buvo mažiau pakantūs šaltam rytui. Jų varikliai, kuro tiekimo sistemos ir alyvos turėjo mažiau elektroninės pagalbos, todėl vairuotojai išmoko palaukti, kol variklis taps stabilesnis. Šis atsargumas buvo suprantamas: šaltas variklis kartais veikdavo nelygiai, gesdavo ar vangiai reaguodavo į akseleratorių.

Dabar dauguma automobilių patys įvertina variklio temperatūrą ir sureguliuoja kuro bei oro mišinį užvedimo metu. Alyva taip pat pradeda cirkuliuoti netrukus po variklio užvedimo, todėl vairuotojui nereikia laukti, kol rodyklė prietaisų skydelyje pakils iki įprastos darbinės temperatūros. Pirmoji trumpa pauzė reikalinga tik tam, kad įsitikintumėte, jog variklis dirba normaliai, langai matomi, o saugiai išvažiuoti niekas netrukdo.

Mechaniko mintis nereiškia, kad vos užvedus automobilį reikia spausti akseleratorių iki galo ir skubėti į magistralę. Šaltas variklis dar nėra pasiruošęs didelei apkrovai, tačiau tam ir nereikia stovėti vietoje. Kelios pirmosios kelionės minutės turėtų būti ramios: švelnus greitėjimas, mažesnės apsukos, jokio staigaus lenkimo ar sunkaus krovinio tempimo.

Stovėdamas automobilis šyla lėčiau, nei atrodo

Žmogui prie vairo atrodo, kad laukimas yra rūpestis automobiliu. Tačiau variklis, dirbantis tuščiąja eiga, sušyla lėčiau nei važiuojantis nedidele apkrova. Kol automobilis stovi, jis degina degalus, išmeta teršalus ir pamažu šildo saloną, bet pats kelias iki normalios darbo temperatūros gali užtrukti ilgiau.

Ypač tai pažįstama dyzelinių automobilių vairuotojams. Šaltą rytą variklis gali burzgti kelias minutes, o iš salono ventiliacijos angų vis tiek pučia vėsus oras. Vairuotojas laukia šilumos, tačiau ji greičiau atsiranda pradėjus važiuoti ramiai, nes tuomet variklis gauna daugiau darbo ir temperatūra kyla natūraliau.

Ilgas šildymas kieme turi ir kitą nemalonią pusę. Prie daugiabučio langų lieka išmetamųjų dujų kvapas, variklio garsas anksti ryte erzina kaimynus, o automobilio savininkas tiesiog praranda laiką. Kai skubama į darbą, vežami vaikai į mokyklą ar reikia suspėti pas gydytoją, tos kelios minutės dažnai tampa dar vienu rytinio chaoso gabalu.

Vyras kiekvieną rytą užvesdavo automobilį ir kelias minutes laukdavo – mechanikas paaiškino, kodėl to nebereikiaNuotrauka: Unsplash / Annie Smurova

Didžiausia klaida – supainioti ramų važiavimą su skubėjimu

Vairuotojai kartais išgirsta patarimą „nešildyti automobilio“ ir supranta jį per daug tiesiogiai. Užvedė, įjungė pavarą, išsuko iš kiemo ir iškart stipriai spaudžia akceleratorių, nes reikia įsilieti į srautą. Būtent toks elgesys šaltam varikliui nėra palankus, ypač jei automobilis stovi lauke per didesnį šaltį.

Protingas kompromisas paprastas: užvesti, prisisegti diržą, nusivalyti ar patikrinti langus, sureguliuoti veidrodėlius ir pajudėti. Pirmus kilometrus verta važiuoti be staigių manevrų ir nekelti variklio į aukštas apsukas. Taip automobilis šyla važiuodamas, o vairuotojas jo neverčia dirbti maksimaliu režimu vos po nakties stovėjimo.

Šeimai su vaikais ryto ritmas dažnai diktuoja kitokias sąlygas: reikia prisegti mažylį kėdutėje, surasti pirštinę ar išvalyti apšalusį stiklą. Per tą laiką variklis ir taip trumpai padirbs. Senjorui ar žmogui, kuriam sunkiau greitai judėti žiemą, kelios papildomos ramios minutės taip pat nėra nusikaltimas. Svarbiausia ne paversti laukimą penkiolikos minučių ritualu vien todėl, kad „taip visada darydavome“.

Šaltas automobilis pirmiausia turi būti saugus

Yra viena priežastis neskubėti, kuri neturi nieko bendro su variklio lepinimu – matomumas. Jei priekinis stiklas aprasojęs, apšalęs ar apsnigtas, išvažiuoti negalima, net jei techniškai variklis jau pasiruošęs kelionei. Vairuotojo pareiga yra ne tik užvesti automobilį, bet ir realiai matyti kelią, pėsčiuosius bei kitus automobilius.

Todėl praktiškiausia rytinė tvarka yra kita: pirmiausia nuvalyti sniegą ir ledą nuo stiklų, užvesti automobilį, įjungti langų šildymą bei ventiliaciją, o tada pasiruošti išvykimui. Jei matomumas dar blogas, palaukti reikia ne dėl variklio, o dėl saugumo. Automobiliui nesvarbu, ar vairuotojas užtruks dar minutę, tačiau žmogui už vairo ši minutė gali apsaugoti nuo labai brangios klaidos.

Verslui ir automobilių gamintojams tai taip pat priminimas, kad vairuotojas renkasi ne vien pagal technines instrukcijas. Jam reikia greitai sušildyti saloną, išdžiovinti langus ir saugiai išvažiuoti į rytinį eismą. Todėl patogiai veikiantis šildymas, aiškūs valdikliai ir tvarkinga techninė būklė dažnai svarbesni už seną patarimą ilgai laikyti variklį užvestą.

Automobilio tausojimas prasideda ne nuo laukimo kieme, o nuo sveiko tempo kelyje. Užveskite, įsitikinkite, kad matote kelią, ir pajudėkite ramiai – šiuolaikiniam varikliui to dažniausiai reikia kur kas labiau nei kelių minučių tuščio burzgimo po namo langais.