Vaikai pavalgo, o mama skaičiuoja likusius eurus: Lietuvoje skurdo riba jau pasiekė skaičių, nuo kurio darosi nejauku

Yra sakinių, kuriuos perskaičius nebesinori kalbėti apie „finansinį raštingumą“, „atsakingą planavimą“ ar „gebėjimą susitvarkyti“. Viena moteris pasako labai paprastai: pirmiausia apmoka sąskaitas, kad neįklimptų į skolas, o tada maistui lieka tiek, kiek lieka. Kartais vaikai pavalgydavo, o ji pati galvodavo, ką valgyti. Panašioje Latvijos istorijoje minima ir tai, kad be būsto išmokų, komunalinių kompensacijų bei maisto paketų šeima nebūtų išsivertusi.

Lietuvoje ši istorija skamba ne kaip svetima drama. Ji skamba kaip daugelio žmonių kasdienybė, tik ne visi apie tai kalba garsiai. Nes skurdas pas mus dažnai atrodo tyliai: žmogus eina į darbą, moka sąskaitas, nesižemina, nesiskundžia, bet mėnesio gale skaičiuoja ne pirkinius, o likusias dienas iki algos.

Ir skaičiai čia labai nemalonūs.

2025 metais skurdo rizikos lygis Lietuvoje siekė 22,6 proc., o žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 653 tūkst. žmonių. Skurdo rizikos riba buvo 699 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam žmogui ir 1468 eurai šeimai iš dviejų suaugusiųjų bei dviejų vaikų iki 14 metų.

Tai reiškia paprastai: jei vienas žmogus per mėnesį turi mažiau nei 699 eurus, jis jau patenka į skurdo rizikos zoną. Bet net ir tie, kurie vos viršija šią ribą, nebūtinai gyvena saugiai. Dažnai jie tiesiog dar šiaip taip laikosi.

699 eurai vienam žmogui: išgyventi galima, bet gyventi – sunkiai

Popieriuje 699 eurai gali atrodyti ne pats mažiausias skaičius. Bet pabandykime jį padalyti realiam mėnesiui.

Jei žmogus gyvena vienas, jam reikia mokėti už būstą, elektrą, šildymą, vandenį, telefoną, internetą, maistą, vaistus, transportą, drabužius, higienos priemones. Jeigu dar yra paskola, nuoma ar sveikatos problemų, tas skaičius pradeda tirpti labai greitai.

Net vidutinė senatvės pensija 2026 metais planuojama apie 750 eurų, o turintiems būtinąjį stažą – apie 810 eurų. Iš pirmo žvilgsnio tai jau virš 699 eurų ribos, bet skirtumas tarp vidutinės pensijos ir skurdo rizikos ribos yra vos apie 51 euras.

Štai kur yra skaudžiausia vieta. Žmogus gali formaliai būti „virš ribos“, bet realiai vienas didesnis vaistų pirkimas, brangesnė šildymo sąskaita ar sugedęs šaldytuvas jį iš karto pastumia į duobę.

Ir tada prasideda ne gyvenimas, o išgyvenimo buhalterija.

Prekė pigesnė penkiais eurais, bet atsiskaitant nauda dingsta: kur lieka sutaupyti pinigai?Nuotrauka: Sukurta DI

Dirbantis žmogus irgi nebūtinai saugus

Dažnai sakoma: jei sunku, reikia dirbti. Bet Lietuvoje problema ta, kad net darbas ne visada garantuoja ramų gyvenimą.

2026 metais minimali mėnesinė alga Lietuvoje siekia 1153 eurus „ant popieriaus“. Finansų ministerijos skaičiavimu, MMA didinimas reiškia apie 69,58 euro papildomai „į rankas“ žmogui, uždirbančiam minimalią algą. Kadangi 2025 m. MMA „į rankas“ buvo apie 777 eurus, 2026 m. minimali alga realiai sudaro maždaug 847 eurus į rankas.

Taip, tai viršija 699 eurų skurdo rizikos ribą vienam žmogui. Bet jei tas žmogus nuomojasi būstą Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, turi automobilį arba augina vaiką, ši suma nebeatrodo saugi.

Vidutinis atlyginimas Lietuvoje 2026 m. antrąjį ketvirtį siekė 1594,9 euro į rankas, tačiau tai yra vidurkis. Privačiame sektoriuje vidutinis neto atlyginimas buvo 1554,2 euro, viešajame – 1705,6 euro.

Bet vidurkis labai apgaulingas. Jis neparodo, kiek žmonių gyvena iš minimumo, kiek dirba regionuose už gerokai mažesnes algas, kiek šeimų turi vieną maitintoją, kiek žmonių balansuoja tarp atlyginimo ir sąskaitų taip, kad net keliolika eurų tampa svarbūs.

Vieniša mama su dviem vaikais: skaičiai tampa žiaurūs

Paimkime paprastą lietuvišką situaciją. Mama viena augina du vaikus ir dirba už minimalią algą. Į rankas ji gauna apie 847 eurus. Už du vaikus nuo 2026 metų jai priklauso po 129,5 euro vaiko pinigų, iš viso 259 eurai.

Bendra suma: apie 1106 eurus per mėnesį.

Dabar palyginkime su skurdo rizikos riba. Vienam suaugusiajam ir dviem vaikams iki 14 metų ji apytiksliai sudarytų apie 1118 eurų, jei skaičiuotume pagal tą pačią ekvivalentinę logiką, kur pirmam suaugusiajam tenka 699 eurai, o vaikams – mažesnė dalis. Vadinasi, net dirbanti mama su dviem vaikais ir vaiko pinigais gali būti ties pačia riba arba žemiau jos.

Jei šeima laikoma nepasiturinčia, gausia arba augina vaiką su negalia, papildoma išmoka vaikui gali padidinti bendrą vaiko pinigų sumą iki 205,7 euro už vaiką.

Tada dviem vaikams tai būtų jau 411,4 euro, o bendros pajamos su MMA siektų apie 1258 eurus. Skamba geriau. Bet tada ateina nuoma, komunaliniai, būreliai, mokyklos reikmenys, avalynė, vaistai, transportas, maistas.

Ir staiga 1258 eurai trims žmonėms nebėra „gera suma“.

Tai tiesiog riba, ties kuria žmogus dar bando neiškristi.

Socialinė pašalpa: kai reikia būti labai vargšui, kad gautum pagalbą

Dar vienas skaičius, apie kurį mažai kalbama, yra socialinės pašalpos riba. Lietuvoje socialinę pašalpą galima gauti, jei žmogui tenkančios vidutinės pajamos per mėnesį nuo 2026 m. sausio 1 d. neviršija 256,3 euro.

Šitas skaičius skamba beveik absurdiškai, kai šalia jo padedame realias kainas parduotuvėje. 256 eurai per mėnesį – tai ne gyvenimo biudžetas. Tai signalas, kad žmogus jau yra labai gilioje finansinėje duobėje.

Būsto šildymo kompensacijų sistema platesnė. Nepasiturintiems gyventojams kompensuojama ta šildymo išlaidų dalis, kuri viršija 10 proc. skirtumo tarp pajamų ir 2 VRP kiekvienam šeimos nariui arba 3 VRP vienam gyvenančiam asmeniui. 2026 m. 1 VRP yra 233 eurai, vadinasi, skaičiuojama po 466 eurus kiekvienam šeimos nariui arba 699 eurus vienam gyvenančiam žmogui.

Tai svarbu, nes šildymo sezonas dažnai yra riba, po kurios šeimos finansai ne šiaip susitraukia, o pradeda lūžti.

Vasarą dar galima ištempti. Žiemą viskas pasimato.

Pensininkai: didesnė pensija dar nereiškia ramybės

2026 metais pensijos Lietuvoje didėja: vidutinė senatvės pensija turėtų siekti apie 750 eurų, o turintiems būtinąjį stažą – apie 810 eurų.

Bet skurdo rizikos riba vienam gyvenančiam žmogui yra 699 eurai.

Tai reiškia, kad dalis pensininkų virš ribos pakyla tik formaliai. Ypač tie, kurie gyvena vieni, moka už seną butą, perka vaistus, moka už gydytojus, akinius, odontologą ar pagalbą namuose.

Vienas žmogus su 750 eurų pensija po brangesnio šildymo mėnesio gali atsidurti tokioje pačioje būsenoje kaip žmogus, oficialiai gyvenantis skurde. Skirtumas tas, kad popieriuje jis jau gali atrodyti „ne toks vargšas“.

Bet parduotuvės kasoje popierinė riba niekam nerūpi.

Skurdas Lietuvoje nėra vien tinginystės istorija

Patogiausia sakyti, kad žmogus pats kaltas. Blogai mokėsi, netaupė, neieškojo geresnio darbo, per daug pirko, per mažai stengėsi. Tokie komentarai internete atsiranda beveik po kiekvienu straipsniu apie paramą ar skurdą.

Bet realybė daug sudėtingesnė.

Vienas žmogus negali dirbti daugiau, nes prižiūri sergantį vaiką. Kitas gyvena regione, kur atlyginimai mažesni, o darbo pasirinkimas siauras. Trečias turi sveikatos problemų. Ketvirtas vienas augina vaikus. Penktas po skyrybų ar ligos prarado finansinį pagrindą.

Lietuvoje 2025 m. skurdo rizikos lygis tarp vienų gyvenančių asmenų siekė 39,9 proc., tarp senatvės pensininkų – 43,3 proc., o tarp bedarbių – net 62 proc.

Tai nėra keli pavieniai žmonės, kurie „nemoka gyventi“. Tai didelės visuomenės grupės, kurios nuolat gyvena ant ribos.

Vienas nematomas dalykas – gėda prašyti pagalbos

Daug žmonių Lietuvoje vis dar gėdijasi prašyti paramos. Gėdijasi maisto paketo. Gėdijasi kompensacijos už šildymą. Gėdijasi pasakyti, kad vaikui batai nupirkti ne todėl, kad atsirado pinigų, o todėl, kad kažko kito teko atsisakyti.

Bet gėda čia turėtų būti ne žmogui, kuris prašo pagalbos. Gėda turėtų būti sistemai, jei dirbantis žmogus, pensininkas ar vieniša mama turi skaičiuoti, ar šiandien pirkti pieną, ar vaistus.

Taip, valstybė didina MMA, pensijas, vaiko pinigus, bazinius dydžius. 2026 m. bazinė socialinė išmoka siekia 74 eurus, valstybės remiamos pajamos – 233 eurus, šalpos pensijų bazė – 261 eurą.

Bet kai kainos kyla greitai, o būtiniausi poreikiai brangsta, žmogui svarbu ne tai, kiek procentų padidėjo išmoka. Jam svarbu, kiek eurų liko po sąskaitų.

Skaudžiausia tiesa – riba pakilo, bet žmonėms nuo to ne lengviau

Kai skurdo rizikos riba pakyla iki 699 eurų vienam žmogui, tai nereiškia, kad žmonės staiga pradėjo gyventi geriau. Dažnai tai reiškia, kad bendros pajamos šalyje augo, bet kartu augo ir atotrūkis tarp tų, kurie gali sau leisti daugiau, ir tų, kurie vos laikosi.

Valstybės duomenų agentūros paskelbtais išankstiniais duomenimis, 2026 m. skurdo rizikos lygis Lietuvoje sudaro 20 proc. ir yra mažesnis nei 2025 m., tačiau net ir toks skaičius reiškia, kad apie penktadalis visuomenės vis dar gyvena labai trapiai.

Penktadalis šalies – tai ne paraštė. Tai kaimynai, pensininkai, vieniši tėvai, žmonės kasoje, mokykloje, autobuse, poliklinikoje, daugiabučio laiptinėje.

Jie ne visada atrodo skurdžiai. Jie tiesiog neperka, ko negali. Nekalba, kad neturi. Nevažiuoja pas gydytoją, kol gali kentėti. Nesikviečia meistro, kol daiktas dar kažkaip veikia. Vaikams duoda pirmiausia, sau pasilieka tai, kas liko.

Ir būtent čia yra tikrasis skurdas.

Ne tada, kai žmogus nieko neturi.

O tada, kai jis kiekvieną mėnesį gyvena taip, lyg viena didesnė sąskaita galėtų viską sugriauti.