Nufilmavote kelių chuliganą ir įkėlėte į „Facebook“? Lietuvoje čia gali prasidėti problemos – štai ką leidžia visos 27 ES šalys

Vaizdo registratorius automobilyje šiandien jau nieko nestebina. Jis gali išspręsti ginčą po avarijos, užfiksuoti pabėgusį vairuotoją, parodyti, kas iš tiesų kirto ištisinę liniją ar išvažiavo į sankryžą degant raudonam signalui. Tačiau yra vienas momentas, kurio daug vairuotojų neįvertina: nufilmuoti įvykį ir paskelbti tą įrašą „Facebook“, „TikTok“, „YouTube“ ar kitoje viešoje platformoje – teisiškai nėra tas pats dalykas.

Lietuvoje nėra bendro draudimo privačiame automobilyje naudoti vaizdo registratorių. Tačiau jei įraše galima atpažinti kitus žmones arba pagal automobilio numerį bei aplinkybes nustatyti konkretų asmenį, jau gali būti tvarkomi asmens duomenys. Europos Sąjungos teisė šioje vietoje technologijai yra abejinga: nesvarbu, ar žmogų nufilmavo didelė stebėjimo sistema, telefonas, ar maža kamera ant priekinio stiklo. Jei žmogus identifikuojamas, įsijungia privatumo ir duomenų apsaugos taisyklės. Europos Komisija dar aiškindama būtent vaizdo registratorių klausimą pabrėžė, kad atpažįstamo žmogaus vaizdas yra asmens duomuo, o tokio įrašo tvarkymui gali būti taikomas BDAR.

Didžiausia klaida yra manyti: „Jis važiavo viešame kelyje, vadinasi, galiu daryti su įrašu ką noriu.“ Ne. Viešas kelias nėra zona be privatumo taisyklių. Dar vienas netikėtumas laukia važiuojant per Europą. ES neturi vieno bendro įstatymo, pasakančio, kad visose valstybėse vaizdo registratorius leidžiamas vienodomis sąlygomis. Nacionalinės taisyklės labai skiriasi, o tai reiškia, kad kamera, kuri Lietuvoje paprastai nekelia problemų, kirtus kitą sieną gali patekti į gerokai griežtesnį teisinį režimą.

Lietuvoje filmuoti galite, tačiau su mygtuku „Skelbti“ geriau neskubėti

Lietuvos vairuotojui paprasčiausia taisyklė būtų tokia: vaizdo registratorių naudoti savo teisėtiems interesams – pavyzdžiui, įvykio aplinkybėms užfiksuoti – yra viena, o sistemingai filmuoti žmones tam, kad vėliau juos viešai „demaskuotumėte“, yra jau visai kas kita.

Lietuvos Civilinio kodekso 2.22 straipsnis saugo žmogaus teisę į atvaizdą. Fotografuojant ar filmuojant žmogų viešoje vietoje jo sutikimo ne visada reikia, tačiau net ir viešoje vietoje padarytas atvaizdas negali būti naudojamas taip, kad būtų padaryta žala žmogaus garbei, orumui ar dalykinei reputacijai. Pažeidus teisę į atvaizdą žmogus gali reikalauti nutraukti tokius veiksmus ir atlyginti turtinę bei neturtinę žalą.

Prie to prisideda BDAR. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija primena, kad asmens duomenis viešinti galima tik turint teisėtą pagrindą ir laikantis teisėtumo, proporcingumo bei duomenų kiekio mažinimo principų. Kitaip tariant, vien argumentas „jis blogai vairavo, todėl parodysiu visiems“ automatiškai nesuteikia teisės paskelbti žmogaus veidą, automobilio numerį ir kitą jį identifikuojančią informaciją.

Dėl to praktiškai saugiausias sprendimas, jei įrašą vis dėlto norite skelbti viešai, yra užtušuoti atpažįstamų žmonių veidus ir valstybinius numerius, taip pat pašalinti kitą informaciją, pagal kurią konkretų žmogų būtų nesunku nustatyti. Tai ypač svarbu, jei vaizdo įrašą lydite kaltinimu, pavyzdžiui, „štai girtas vairuotojas“, „štai kelių chuliganas“ ar „štai sukčius“. Jei faktai nepatikrinti, šalia privatumo klausimų jau gali atsirasti ir garbės bei orumo gynimo problema.

Visai kita situacija, jei filmuota medžiaga perduodama policijai, draudikui, advokatui ar teismui dėl konkretaus incidento. Tuomet įrašas naudojamas konkrečiam teisėtam tikslui ir jo nereikia pirmiausia paviešinti internete. Jei po eismo įvykio norite išsaugoti įrodymą, praktiškai protinga iškart pasidaryti originalaus failo kopiją, neištrinti metaduomenų ir neperrašyti originalo socialiniams tinklams skirtu montažu. Teismas pats vertina elektroninio įrodymo patikimumą ir reikšmę – nėra universalios taisyklės, kad apkarpytas vaizdo įrašas automatiškai „nebegalioja“, tačiau originalas paprastai yra gerokai vertingesnis ginčijant autentiškumą.

Ir dar viena svarbi detalė KaipKada.lt bei kitoms žiniasklaidos priemonėms: žurnalistinis paskelbimas nėra visiškai tas pats, kas privataus žmogaus įrašas „Facebook“ grupėje. Lietuvoje asmens duomenų tvarkymui žurnalistikos tikslais taikomas specialus teisinis režimas, o tokius atvejus prižiūri Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Tačiau „žurnalistikos tikslas“ nėra automatinis leidimas rodyti viską – vis tiek vertinama, ar konkretaus vairuotojo identifikavimas yra būtinas visuomenės informavimo tikslui ir proporcingas. Jei istorijos esmę galima parodyti užtušavus veidą ir numerį, tai dažnai yra saugesnis redakcinis sprendimas.

Vaizdo registratorius automobilyje

Visos 27 ES šalys: kur registratorius paprastai leidžiamas, o kur geriau jį išjungti

Svarbu: žemiau pateiktas 2026 m. rugsėjo situacijos praktinis žemėlapis. „Žalia“ nereiškia „galite filmuoti viską ir kelti į internetą“, o raudona ne visur reiškia, kad pats prietaisas automobilyje yra nelegalus. Vertinamas būtent įprastas privataus vairuotojo kelio filmavimas.

2026 m. ADAC Europos apžvalgoje kaip šalis, kuriose registratoriaus geriau apskritai nenaudoti, iš ES valstybių tiesiogiai išskiriamos Belgija, Liuksemburgas ir Portugalija; Austrijai jau nurodomas privatus naudojimas, tačiau jos nacionalinė duomenų apsaugos institucija pateikia labai griežtas sąlygas.

Austrijoje institucija aiškina dar tiksliau: dauguma įprastai sukonfigūruotų registratorių yra neteisėti dėl per plataus filmavimo ir per ilgo saugojimo, tačiau pati technologija nėra visiškai uždrausta. Priimtinesnė konfigūracija – labai trumpas ciklinis įrašymas, automatinis perrašymas, o kelių minučių klipas išsaugomas tik įvykus smūgiui ar kitam konkrečiam incidentui. Austrijos praktikoje teisėtais jau buvo pripažinti maždaug 3–5 minučių incidentiniai įrašai.

Liuksemburgo CNPD pozicija panaši, tik dar atsargesnė: įprastą viešojo kelio filmavimą sunku suderinti su BDAR, tačiau institucija pati pripažįsta, kad trumpi, kelių minučių įrašai gali būti pateisinami teisėtu vairuotojo interesu. Todėl sakyti „Liuksemburge pats registratorius absoliučiai uždraustas“ būtų per daug kategoriška – problema yra jo naudojimo būdas.

Portugalijoje situacija vairuotojui praktiškai dar paprastesnė: nacionalinė CNPD nurodo, kad privačios vaizdo kameros neturi apimti viešojo kelio ar šaligatvio. Kadangi automobilio registratoriaus paskirtis ir yra filmuoti kelią, važiuojant per Portugaliją saugiausias pasirinkimas – jį išjungti.

Belgijoje vaizdo stebėjimo teisė taip pat labai griežta: mobiliųjų stebėjimo kamerų naudojimas atviroje viešoje erdvėje privatiems asmenims numatytas tik labai ribotais atvejais, o fiksuotos viešo kelio stebėjimo sistemos iš esmės skirtos viešosios valdžios subjektams. Dėl to ADAC Belgijoje registratoriaus naudoti nerekomenduoja.

Tuo tarpu Kipras 2026 metais tapo ypač įdomia išimtimi. Nuo liepos 23 dienos šalyje pradėjo galioti specialus teisinis režimas, aiškiai leidžiantis automobilių registratorius naudoti eismo įvykiams, pažeidimams bei nusikalstamoms veikoms dokumentuoti ir medžiagai pateikti policijai. Tai geras pavyzdys, kaip greitai Europoje šios taisyklės gali keistis.

Nufilmavote pavojingą vairuotoją – ką su įrašu daryti praktiškai?

Jeigu registratorius užfiksavo avariją, pavojingą lenkimą, automobilį, kuris pasišalino iš įvykio vietos, ar kitą rimtą incidentą, pirmas instinktas dažnai būna įkelti filmuką į socialinius tinklus. Tačiau teisiškai tai paprastai yra prasčiausia vieta pradėti.

Jei įrašas svarbus konkrečiam įvykiui, išsaugokite originalų failą ir neleiskite cikliniam registravimui jo perrašyti. Pasidarykite kopiją, tačiau originalo nekarpykite ir neperkodavę išsaugokite. Jei reikia, perduokite medžiagą policijai, draudimo bendrovei ar teisininkui. Faktas, kad įrašas turi žmogaus veidą ar valstybinį numerį, savaime nereiškia, kad jo negalima perduoti institucijai konkrečiam incidentui tirti. Visai kas kita – paskelbti tą patį failą tūkstančiams nepažįstamų žmonių internete.

Jeigu įrašą norite rodyti viešai, pirmas klausimas turėtų būti ne „ar jis įdomus?“, o „ar būtina parodyti žmogaus tapatybę?“ Jei ne – užtušuokite veidą, numerius ir kitą identifikuojančią informaciją. VDAI primena, kad net viešinant duomenis apie viešus asmenis turi būti vertinama, kokio tikslo siekiama, ar duomenų kiekis nėra perteklinis ir ar paskelbimas nesukels neproporcingos žalos.

Dar atsargiau reikėtų elgtis su garso įrašymu. Daug registratorių pagal nutylėjimą įrašo ir saloną – keleivių pokalbius, telefono skambučius, balsus. Tai gali būti gerokai jautresnis duomenų tvarkymas nei vien vaizdas pro priekinį stiklą. Airijos duomenų apsaugos institucija savo specialiose dashcam gairėse tiesiai pažymi, kad garso įrašymui automobilio viduje reikia labai stipraus būtinybės ir proporcingumo pagrindimo dėl galimybės įrašyti privačius keleivių pokalbius. Todėl eiliniam vairuotojui praktiškiausia registratoriaus mikrofoną tiesiog išjungti, nebent yra konkreti priežastis jį naudoti.

Taip pat verta įjungti ciklinį įrašymą, kai seniausi failai automatiškai perrašomi. Nereikia mėnesius kaupti visų pravažiuotų gatvių, pėsčiųjų ir kitų automobilių vien todėl, kad atminties kortelėje dar yra vietos. Būtent trumpas saugojimas ir incidento metu automatiškai išsaugomas klipas yra modelis, kurį palankiau vertina griežčiausios Europos privatumo institucijos.

Ir, žinoma, pati kamera neturi užstoti vairuotojui vaizdo. Net valstybėse, kuriose registratorius leidžiamas, netinkamai priekinio stiklo viduryje priklijuotas didelis ekranas gali tapti jau kelių eismo saugumo problema.

Taigi Lietuvoje pagrindinė taisyklė labai paprasta: registratorius gali būti puikus liudininkas, bet jis neturėtų virsti asmenine viešo gėdinimo kamera. Avarijos ar rimto pažeidimo įrašą saugokite ir, jei reikia, perduokite institucijoms. Jei norite parodyti jį visiems – pirmiausia pašalinkite tai, kas bereikalingai identifikuoja žmones.

O važiuojant į užsienį verta prisiminti tris valstybes, kuriose atsargumas turėtų būti didžiausias: Belgiją, Liuksemburgą ir Portugaliją. Austrijoje registratorius irgi turi būti sukonfigūruotas gerokai atsargiau nei Lietuvoje ar Lenkijoje. Kitur ES jis paprastai nėra uždraustas, tačiau beveik visur galioja viena bendra riba: teisė užfiksuoti tai, kas nutiko kelyje, dar nesuteikia automatinės teisės parodyti atpažįstamą žmogų visam internetui.