Alyvos keitimą vis atidėliojate? Variklio viduje tuo metu prasideda procesas, kurio vairuotojas ilgai nepastebi

Automobilis važiuoja normaliai, jokių lempučių prietaisų skydelyje nėra, variklis neužgeso ir keistų garsų negirdėti. Alyvą reikėjo pakeisti prieš porą tūkstančių kilometrų, tačiau atsiranda labai paprasta mintis: „dar truputį pavažiuosiu“. Būtent todėl variklio alyvos keitimas yra vienas lengviausiai atidedamų automobilio priežiūros darbų – vairuotojas iš karto nemato jokio skirtumo. Problema ta, kad variklio viduje skirtumas jau gali būti prasidėjęs.

Šviežia alyva ne tik sumažina trintį tarp metalinių detalių. Ji padeda išnešioti šilumą, surenka degimo produktus ir smulkias daleles, saugo nuo korozijos, o jos priedai padeda išlaikyti nuosėdas suspenduotas, kad jos nesikauptų ten, kur neturėtų. Tačiau važiuojant alyva nuolat veikiama aukštos temperatūros, degimo dujų, kuro pėdsakų, suodžių ir drėgmės. Pamažu keičiasi jos savybės ir senka priedų paketas. Jei alyvos naudojimo intervalas nuolat smarkiai viršijamas, ji gali tirštėti, oksiduotis ir pradėti formuoti laką bei dumblą, kurie riboja alyvos cirkuliaciją.

Tai nereiškia, kad variklis sugrius tą pačią dieną, kai odometras peržengs gamintojo nurodytą intervalą. Tačiau reguliarus atidėliojimas yra būtent tas įprotis, kurio pasekmės dažniausiai paaiškėja daug vėliau – kai automobilis jau turi 150 ar 200 tūkst. kilometrų ir vairuotojas stebisi, kodėl atsirado alyvos slėgio problemų, pradėjo barškėti grandinė ar variklis ėmė naudoti alyvą.

Iš pradžių alyva tiesiog nebėra tokia, kokia buvo supilta

Variklio alyvai labai svarbi klampa. Ji turi būti pakankamai skysta, kad šaltą rytą greitai pasiektų tepamus paviršius, tačiau pakankamai atspari aukštai temperatūrai, kad įkaitusi išlaikytų apsauginę plėvelę tarp metalinių detalių. Būtent todėl ant kanistro matome tokius žymėjimus kaip 0W-20, 5W-30 ar 5W-40.

Eksploatuojant alyvą jos klampa gali keistis į abi puses. Oksidacija, suodžiai ir ilgas naudojimas ją gali tirštinti, o degalų patekimas į alyvą – priešingai, ją skystinti. Abu variantai nėra geri. Per tiršta alyva prasčiau teka siaurais kanalais, sunkiau cirkuliuoja šaltame variklyje ir gali prisidėti prie nuosėdų kaupimosi. Per skysta alyva sunkiau išlaiko reikiamą apsauginę plėvelę tarp stipriai apkrautų paviršių, todėl didėja metalo kontakto ir dėvėjimosi rizika. „Mobil“ techniniuose alyvos analizės dokumentuose ilgai nekeista ir oksiduota alyva siejama su didesne klampa, nuosėdomis, alyvos filtro užsikimšimu ir didesniu komponentų dėvėjimusi.

Šiuolaikiniame variklyje tai dar svarbiau nei senesnėje paprastoje konstrukcijoje. Alyva šiandien ne vien sutepa alkūninio veleno ir cilindrų grupę. Ji gali būti naudojama turbokompresoriui, hidrauliniams vožtuvų kompensatoriams, fazių reguliatoriams, paskirstymo grandinės įtempikliui ir kitoms sistemoms, turinčioms labai siaurus alyvos kanalus. Kai alyva užteršta ar jos savybės pasikeitusios, problema gali pirmiausia pasirodyti būtent šiose jautresnėse vietose.

Todėl „variklis dar veikia tyliai“ nėra geras alyvos būklės matavimo metodas. Alyva gali būti gerokai pasenusi dar prieš pasirodant pirmam garsui ar įspėjimui.

Toliau prasideda nuosėdos – tada sąskaita gali augti labai greitai

Jeigu alyva eksploatuojama gerokai ilgiau, nei numatyta, viena nemaloniausių pasekmių yra dumblas. Tai tiršta, lipni alyvos ir teršalų masė, galinti kauptis vožtuvų dangčio zonoje, karteryje ir alyvos kanaluose. „Mobil“ pažymi, kad toks dumblas dažniausiai siejamas su alyvos tirštėjimu ar irimu ir per retais alyvos keitimais.

Iš pradžių variklis gali ir toliau veikti visiškai normaliai. Tačiau jei nuosėdos pradeda riboti alyvos tekėjimą, problema keičiasi iš kosmetinės į mechaninę. Alyvos siurblys turi aprūpinti visus tepimo taškus reikiamu srautu ir slėgiu. Užsikimšus filtrui, alyvos paėmimo sieteliui ar siauram kanalui, kai kurios detalės gali pradėti gauti mažiau tepimo.

Ypač nepatinka tai turbokompresoriui. Jo velenas sukasi milžinišku greičiu ir priklauso nuo nuolatinio tinkamos alyvos tiekimo. Prastos būklės alyva ir nuosėdos gali sutrumpinti turbinos guolių tarnavimo laiką. Panaši situacija su paskirstymo grandinės hidrauliniu įtempikliu – kai jis negauna tinkamo slėgio, gali atsirasti barškėjimas, ypač užvedimo metu.

Dar vėliau dėl padidėjusios trinties ima labiau dėvėtis guoliai, cilindrų sienelės, stūmoklių žiedai ir kiti paviršiai. Kai nusidėvėjimas jau mechaninis, vien naujos alyvos supylimas nebegali atsukti proceso atgal. Net aukštos kokybės sintetinės alyvos gamintojai tiesiai perspėja, kad metų metus dėl prastos priežiūros atsiradusių mechaninių pažeidimų nauja alyva „neišgydo“.

Būtent todėl 80 ar 120 eurų kainuojantis aptarnavimas gali atrodyti kaip išlaida, kurią lengva atidėti, tačiau vėliau turbinos, grandinės mechanizmo ar paties variklio remontas jau skaičiuojamas visai kitomis sumomis.

Juoda alyva dar nereiškia, kad ji bloga – ir čia vairuotojai dažnai apsigauna

Yra populiarus būdas „patikrinti“ alyvą ištraukus matuoklę ir pasižiūrėjus į jos spalvą. Jei alyva juoda – esą laikas keisti, jei dar rusva – galima važiuoti. Toks vertinimas nėra patikimas.

Alyva gali patamsėti gana greitai, nes viena jos užduočių yra surinkti degimo produktus ir laikyti juos savyje. Dyzeliniame variklyje šviežia alyva kartais pajuoduoja po gana nedidelės ridos, tačiau tai savaime nereiškia, kad ji praradusi tepimo savybes. Lygiai taip pat vizualiai gana švari alyva gali būti chemiškai jau išsekusi.

Todėl patikimiausias orientyras paprastam vairuotojui yra automobilio gamintojo nurodytas keitimo intervalas arba alyvos tarnavimo sistemos parodymai, o ne spalva ant matuoklės. „Mobil“ taip pat pabrėžia, kad intervalai priklauso nuo konkretaus modelio ir eksploatacijos sąlygų, todėl pirmiausia reikia laikytis gamintojo rekomendacijų.

Svarbu ir tai, kad kilometrai nėra vienintelis kriterijus. Automobilis, per metus nuvažiuojantis vos 6000 kilometrų vien trumpomis 3–5 kilometrų kelionėmis mieste, nebūtinai alyvai suteikia lengvesnį gyvenimą nei automobilis, per metus greitkeliais nuvažiuojantis 20 tūkst. kilometrų. Trumpomis kelionėmis variklis dažnai nespėja pilnai įšilti, alyvoje gali kauptis drėgmė ir kuro priemaišos, o šaltų užvedimų skaičius būna didelis.

Prie sunkesnių eksploatacijos sąlygų paprastai taip pat priskiriamos nuolatinės spūstys, labai aukšta arba žema temperatūra, priekabos tempimas, didelės apkrovos ir daug darbo tuščiąja eiga. Tokiu režimu kai kurie gamintojai nurodo trumpesnius priežiūros intervalus.

Todėl nėra vieno universalaus atsakymo „keiskite kas 10 tūkst.“ arba „sintetika drąsiai važiuoja 20 tūkst.“. Kai kurios konkrečios alyvos iš tiesų sertifikuojamos labai ilgiems intervalams, tačiau tai nereiškia, kad tokį intervalą leidžia jūsų variklio gamintojas. Net alyvos gamintojai garantijos laikotarpiu ragina vadovautis automobilio instrukcija ir jo alyvos tarnavimo sistema.

Yra vienas dalykas, kuris dar svarbesnis už keitimo datą

Galima idealiai laikytis alyvos keitimo intervalų ir vis tiek sugadinti variklį, jei tarp keitimų niekada netikrinamas alyvos lygis. Varikliai alyvą gali naudoti – vieni beveik nepastebimai, kiti daugiau dėl konstrukcijos, ridos, turbinos ar stūmoklių žiedų būklės. Jei lygis nukrenta per žemai, situacija tampa daug pavojingesnė nei vien keliomis savaitėmis pavėluotas planinis keitimas.

Todėl lygį verta periodiškai tikrinti pagal automobilio gamintojo instrukciją – matuokle arba elektroniniu matavimu. Ypač prieš ilgesnę kelionę ir automobilyje, kuris jau turi didesnę ridą.

O jei važiuojant užsidega raudona alyvos slėgio lemputė, tai nėra priminimas „kada nors pasikeisti alyvą“. Ji gali reikšti, kad variklyje nėra tinkamo alyvos slėgio. Tokiu atveju reikėtų kuo saugiau sustoti ir išjungti variklį, nes toliau važiuojant rimtas mechaninis pažeidimas gali atsirasti labai greitai.

Taip pat verta suklusti, jei atsirado anksčiau nebuvęs metalinis stuksenimas ar barškėjimas, ypač užvedant, variklis pradėjo pastebimai garsiau dirbti, alyvos lygis sparčiai krenta arba pasirodė alyvos slėgio įspėjimas. Tai jau nebe situacija, kuriai geriausias atsakymas yra „dar mėnesį pavažinėsiu“.

Todėl alyvos keitimo nereikia mistifikuoti. Vieną kartą šiek tiek viršytas intervalas nebūtinai reiškia katastrofą, tačiau nuolatinis įprotis važiuoti gerokai ilgiau, nei numatė automobilio gamintojas, palaipsniui atima iš alyvos būtent tas savybes, dėl kurių ji saugo variklį.

Ir nemaloniausia dalis ta, kad vairuotojas šio proceso beveik nemato. Variklis gali užsivesti normaliai ir rytoj, ir kitą mėnesį. Tikroji sąskaita kartais ateina po kelių metų, kai nuosėdų, padidėjusio dėvėjimosi ir prastesnio tepimo pasekmės jau tampa mechaniniu gedimu. Būtent todėl alyvos keitimas yra vienas iš tų automobilio priežiūros darbų, kuriuos pigiausia atlikti dar tada, kai atrodo, kad viskas ir taip veikia puikiai.