Rūkas rytais uždengia kelią: vairuotojai pamiršta patikrinti šį matomumą gerinantį nustatymą
Ryte kelias atrodo tarsi pažįstamas, bet kažkas jame ne taip: žibintų šviesa atsiremia į pilką sieną, pakelės stulpeliai išnyra tik paskutinę akimirką, o priekyje važiuojantis automobilis staiga tampa gerokai arčiau, nei atrodė. Tokį rytą vairuotojas instinktyviai sulėtina, įjungia valytuvus, gal net rūko žibintus. Tačiau vienas paprastas reguliavimas dažnai lieka toks, koks buvo vasarą ar po paskutinio apsilankymo servise.
Kalbama apie priekinių žibintų šviesos aukščio nustatymą. Mažas ratukas prie vairo daugelyje automobilių atrodo beveik nereikšmingas, kol bagažinėje neatsiranda sunkesnių daiktų, ant galinės sėdynės nesusėda keleiviai, o rytinis rūkas nepradeda grąžinti šviesos tiesiai vairuotojui į akis.
Rūke geriau matyti padeda ne kuo stipresnė šviesa, o tinkamai nukreipta šviesa. Būtent todėl verta suprasti, kada žibintus nuleisti žemiau, kodėl rūko žibintai nėra stebuklingas mygtukas ir kaip keliolika sekundžių prie vairo gali pakeisti visą ankstyvą kelionę.
Per aukštai šviečiantys žibintai rūke dirba prieš vairuotoją
Rūkas sudarytas iš smulkių vandens lašelių, kurie išsklaido automobilio žibintų šviesą. Kai spindulys nukreiptas per aukštai, daugiau šviesos atsispindi nuo rūko tiesiai atgal į vairuotojo akis. Atsiranda balzgana šviesos uždanga, o tai, ką iš tikrųjų reikia pastebėti – kelio kraštą, duobę, pėsčiąjį ar lėčiau važiuojantį automobilį – lieka mažiau aišku.
Todėl miglotą rytą tolimosios šviesos paprastai nepadeda, nors noras jas įjungti yra labai žmogiškas. Atrodo logiška: jei nematau, reikia daugiau šviesos. Tačiau rūke toks sprendimas dažnai veikia kaip žibintuvėlis, nukreiptas į labai arti veido laikomą baltą sieną.
Artimosios šviesos, nukreiptos tinkamu aukščiu, apšviečia kelio dangą ir artimiausią erdvę prieš automobilį, bet mažiau akina pačiam vairuotojui. Jei automobilis pakrautas, jo galinė dalis nusėda, priekis šiek tiek pakyla, o žibintų spindulys pakrypsta aukštyn. Tuomet šviesos aukščio reguliatorius nėra smulkmena – jis leidžia spindulį grąžinti ten, kur jo labiausiai reikia.
Ratukas prie vairo nėra skirtas tik kelionei su pilna bagažine
Automobiliuose su rankiniu žibintų aukščio reguliavimu dažniausiai galima pasirinkti kelias padėtis. Įprastai žemiausia ar pradinė padėtis skirta automobiliui, kuriame sėdi tik vairuotojas arba jis beveik neapkrautas. Kuo daugiau svorio gale, tuo labiau gali reikėti žibintus nuleisti, tačiau tiksli padėtis priklauso nuo konkretaus automobilio instrukcijos ir jo žymėjimų.
Čia slypi dažna kasdienė klaida: savaitgalį šeima važiavo į sodą, bagažinėje buvo dėžės, vandens pakuotės ar vaikų daiktai, žibintai nuleisti, o pirmadienio rytą automobilyje lieka tik vairuotojas. Jei nustatymas negrąžinamas, kelias priešais apšviečiamas per trumpai. Kitaip nutinka, kai reguliatorius paliekamas pradinėje padėtyje, nors automobilis pakrautas – spindulys pakyla ir rūke tik sustiprina baltą šviesos debesį.
Naujesni automobiliai neretai turi automatinį žibintų lygio reguliavimą, todėl vairuotojui papildomai sukti ratuko nereikia. Vis dėlto automatiškumas neatleidžia nuo pareigos pasižiūrėti, ar veikia pačios artimosios šviesos, ar švarūs žibintų gaubtai ir ar prietaisų skydelyje nedega su apšvietimu susijęs įspėjimas. Rūkas greitai parodo tai, ko šviesų vakarą galima nė nepastebėti.

Skirtingiems vairuotojams rūkas kelia nevienodų rūpesčių
Į darbą anksti važiuojantis žmogus dažnai turi mažai laiko: vienoje rankoje kavos puodelis, galvoje – pirmas susitikimas, o už lango dar tamsu. Tokiu metu norisi tiesiog pajudėti, todėl patikrinimas, kaip šviečia žibintai, atrodo kaip papildoma ceremonija. Tačiau būtent skubant atstumas iki priekyje esančio automobilio ar sankryžos įvertinamas prasčiausiai.
Šeimos su vaikais dažniau susiduria su kintančiu automobilio svoriu. Vieną dieną gale sėdi vaikai ir jų kuprinės, kitą – dar ir vežimėlis, sporto krepšiai ar savaitės pirkiniai. Senjorui ar rečiau vairuojančiam žmogui sunkumų gali kelti ne tik rūkas, bet ir silpnesnis regėjimas bei neaiškūs valdikliai, kurių paskirties niekas ramiai nepaaiškino.
Ir kiti eismo dalyviai priklauso nuo šio mažo sprendimo. Per aukštai nukreipti žibintai gali akinti priešpriešiais atvažiuojantį vairuotoją, o per žemai palikti – nepakankamai apšviesti kelią pačiam automobilio savininkui. Rūke visi važiuoja lėčiau ne todėl, kad staiga pamilo ramybę, o todėl, kad kiekvienas mato mažiau ir turi mažiau laiko reaguoti.
Rūko žibintai padeda tik tada, kai naudojami protingai
Priekiniai rūko žibintai gali padėti matyti kelio kraštą, nes jų šviesa skleidžiama žemiau ir plačiau. Tačiau jie nepakeičia tinkamai sureguliuotų artimųjų šviesų ir tikrai nesukuria papildomų dešimčių metrų matomumo ten, kur jo fiziškai nėra. Jei rūkas tirštas, svarbiausias saugumo įrankis vis tiek lieka mažesnis greitis ir didesnis atstumas.
Galinis rūko žibintas skirtas tam, kad automobilį laiku pamatytų važiuojantieji iš paskos. Jis labai ryškus, todėl jį verta naudoti esant itin prastam matomumui, bet nepalikti įjungto vien dėl lengvos rytinės miglos. Kai matomumas pagerėja, ryški raudona šviesa gali erzinti ir akinti kitus vairuotojus – ypač lėtai judančiame sraute.
Prieš išvažiuojant pakanka trumpos rutinos: nuvalyti ne tik priekinį stiklą, bet ir žibintus, įsitikinti, kad dega artimosios šviesos, įvertinti automobilio apkrovą ir prireikus pakoreguoti žibintų aukštį. Jei nesate tikri, kuri reguliatoriaus padėtis tinka jūsų modeliui, atsakymą pateiks automobilio naudojimo instrukcija arba servisas. Tai nėra gėdinga detalė, kurią privalo žinoti tik automobilių entuziastai – tai paprasta vairavimo higiena.
Rūkas nepalieka daug erdvės spėliojimams. Jis primena, kad saugų važiavimą lemia ne vien tai, ar automobilis važiuoja, bet ir tai, ar vairuotojas iš tiesų mato, kur važiuoja. Kartais tam nereikia nei naujų lempų, nei brangaus remonto – užtenka laiku prisiminti mažą ratuką, kurio nepastebime tol, kol kelias prieš akis nepradingsta.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


