Uždirbu 1 150 eurų, o vien nuomai Vilniuje atiduodu 550: kiek lieka gyventi, kai dar padedu mamai

Kai atlyginimas įkrenta į sąskaitą, pirmas jausmas būna ne džiaugsmas, o labai trumpa ramybė. Tą akimirką telefone matau 1 150 eurų ir kelias sekundes atrodo, kad viskas dar kontroliuojama. Tada atsidarau banko programėlę, pažiūriu į suplanuotus mokėjimus ir tas skaičius mintyse pradeda mažėti greičiau, nei spėju išgerti rytinę kavą.

Pirmiausia – nuoma. 550 eurų už vieno kambario butą Vilniuje. Ne centre, ne su vaizdu į Gedimino pilį, ne su naujausiais baldais ir ne su požemine parkavimo vieta. Paprastas butas, kurį radau po kelių savaičių paieškų, kai kiekvienas normalesnis variantas dingdavo per pusdienį. Nuomos dieną sąskaitoje lieka 600 eurų. Ir štai čia prasideda tikrasis mėnesio galvosūkis.

Pirmas smūgis – ne maistas, o mokesčiai

Žmonės dažnai sako: „Na, jei po nuomos lieka 600 eurų, dar galima gyventi.“ Iš tolo taip ir atrodo. Bet tie 600 eurų dar nėra mano pinigai. Iš jų pirmiausia reikia sumokėti komunalinius.

Mano mokesčiai labai priklauso nuo sezono. Vasarą gali būti lengviau, bet rudenį ir žiemą viskas pasikeičia. Šildymas, elektra, vanduo, namo administravimas, šiukšlės – viskas susideda. Vidutiniškai skaičiuoju taip, kad komunaliniams per mėnesį turiu atsidėti bent 105 eurus. Kartais užtenka mažiau, kartais žiemą reikia daugiau, bet jei planuočiau tik pagal geriausią mėnesį, po pirmos šaltesnės sąskaitos sėsčiau į minusą.

Po nuomos ir mokesčių iš atlyginimo lieka:

Čia jau pradedi suprasti, kad visas mėnuo turės tilpti į mažiau nei 500 eurų. O dar neprasidėjo nei maistas, nei transportas, nei telefonas, nei pagalba mamai.

Mamai pervedu ne tada, kai lieka, o tada, kai reikia

Mano mama gyvena ne Vilniuje. Jos pajamos mažos, o kainos jai nesumažėja vien todėl, kad ji ne sostinėje. Vaistai, elektra, maistas, kartais gydytojas, kartais koks smulkus remontas namuose. Ji pati niekada tiesiai neprašo. Dažniausiai sako: „Viskas gerai, vaikeli, kaip nors.“ Bet aš girdžiu, kada tas „kaip nors“ reiškia, kad ji vėl taupo ant savęs.

Todėl kiekvieną mėnesį jai pervedu 100 eurų. Ne visada lengva. Kartais norisi tuos pinigus pasilikti sau, nes ir man pačiam jų trūksta. Bet tada pagalvoju, kiek kartų ji pati neturėjo, bet man nupirkdavo. Ir pervedu.

Po pagalbos mamai lieka:

Tai yra skaičius, iš kurio turiu mėnesį valgyti, važinėti, skalbti, pirkti higienos priemones, susimokėti už telefoną, kartais nusipirkti vaistų, kojines, dantų pastą ir dar neapsimesti, kad gyvenime neegzistuoja netikėtos išlaidos.

Autobusas: atrodo smulkmena, kol nesuskaičiuoji

Į darbą važiuoju viešuoju transportu. Automobilio neturiu, nes vien draudimas, kuras, remontas ir parkavimas Vilniuje man būtų finansinė savižudybė. Todėl perku 30 dienų viešojo transporto bilietą. Vilniuje 30 dienų bilietas pilna kaina kainuoja 38 eurus.

Jei važinėčiau po vienkartinį bilietą pirmyn ir atgal, darbo dienomis susidarytų dar daugiau. Todėl mėnesinis bilietas bent jau leidžia žinoti tikslų skaičių. Bet vis tiek tai dar viena eilutė, kurią reikia išminusuoti.

Štai tiek lieka visam likusiam gyvenimui. Maistui, telefonui, buičiai, sveikatai, drabužiams, nenumatytiems dalykams ir bent minimaliam žmogaus jausmui, kad ne tik egzistuoju.

Maistui skiriu 215 eurų – ir čia jau be kavinių

Didžiausias skaičiavimas prasideda parduotuvėje. Jei nueinu alkanas ir be sąrašo, galiu labai greitai išleisti 25 eurus ir namo parsinešti beveik nieko normalaus: sūrį, dešrą, bandeles, jogurtą, kavą, kažką „akcijoje“ ir dar kokį šokoladą prie kasos. Todėl dabar einu su sąrašu.

Mano tikslas – maistui tilpti į 215 eurų per mėnesį. Tai reiškia apie 7,15 euro per dieną. Skamba įmanoma, kol nesupranti, kad į šitą sumą turi įeiti pusryčiai, pietūs, vakarienė, kava, aliejus, prieskoniai ir viskas, kas „baigėsi namuose“.

Dažniausiai mėnesio maisto planas atrodo taip:

Tai nėra badavimas, bet tai ir nėra gyvenimas be galvojimo. Čia nėra kavinių, nėra „Bolt Food“, nėra spontaniškos picos penktadienį, nėra brangių užkandžių kasdien. Pietus dažniausiai nešuosi iš namų. Jei darbe nusiperku dienos pietus už 7–8 eurus, tą dieną jau sugriūva visas planas, nes už tiek namuose galiu pasigaminti beveik dviem dienoms.

Po maisto lieka:

Ir čia dar nesumokėtas telefonas, nenupirkta dantų pasta, nėra skalbiklio, nėra vaistų, nėra drabužių, nėra jokio „gyvenimo“.

Mažos išlaidos, kurios mėnesio gale tampa didelės

Anksčiau labai nemėgau skaičiuoti smulkmenų. Atrodė, kas čia tokio – dantų pasta, tualetinis popierius, skalbiklis, šampūnas, dezodorantas. Bet kai pradėjau rašytis, paaiškėjo, kad buitis per mėnesį lengvai suvalgo 25–30 eurų, net jei nieko prabangaus neperki.

Telefono planas – 13 eurų. Higienai ir buičiai skiriu 28 eurus. Vaistams ar sveikatai pasilieku bent 12 eurų, nes visada atsiranda arba vitaminai, arba vaistai nuo peršalimo, arba vizitas, arba bent jau nosies purškalas, kai susloguoji.

Drabužiams neskiriu normalios sumos. Dažniausiai tiesiog „gesinu gaisrus“: suplyšo batai, reikia džinsų, reikia striukės, reikia kojinių. Vidutiniškai bandau atsidėti 15 eurų, bet realybėje drabužiai perkami ne kas mėnesį, o tada, kai jau nebėra kur dėtis.

Iš pirmo žvilgsnio 74 eurai dar atrodo kaip kažkoks likutis. Bet mėnuo turi 30 dienų. Tai yra 2,46 euro per dieną.

Netikėtos išlaidos yra ne „jeigu“, o „kada“

Gyvenant taip suspaustai, labiausiai bijai ne didelių svajonių, o mažų nelaimių. Sugedo virdulys. Reikia dantisto konsultacijos. Plyšo batai. Mama paskambino, kad vaistai pabrango. Darbe gimtadienis ir reikia mesti po 10 eurų. Draugas pakvietė į gimtadienį. Reikia naujos keptuvės. Baigėsi kontaktiniai lęšiai. Reikia nusipirkti vaistų nuo temperatūros.

Todėl bandau pasilikti bent 25 eurus nenumatytiems dalykams. Tai juokingai mažai, bet geriau nei nieko.

Taip pat pasilieku 10 eurų sau. Ne todėl, kad iš jų galima daug nuveikti. Tiesiog psichologiškai sunku gyventi mėnesį be jokio mažo malonumo. Kartais tai būna kava mieste. Kartais bandelė. Kartais naudota knyga. Kartais tiesiog kažkas, kas primena, kad nesu tik sąskaitų apmokėjimo aparatas.

Galutinis mėnesio biudžetas atrodo taip:

Štai tikrasis atsakymas. Iš 1 150 eurų atlyginimo, mokant 550 eurų nuomą Vilniuje ir dar 100 eurų padedant mamai, mėnesio pabaigoje teoriškai lieka 39 eurai. Ir tai tik tada, jei viskas vyksta pagal planą. Jei nesusergu, jei nepadidėja šildymas, jei nereikia taisyti telefono, jei neperku batų, jei nenueinu pas dantistą, jei mama nepaskambina su didesne problema.

O kas būna blogą mėnesį?

Blogą mėnesį visa lentelė sugriūva labai greitai. Jei komunaliniai vietoje 105 eurų pakyla iki 145 eurų, lieka ne 39, o minus 1 euras. Jei mamai reikia ne 100, o 130 eurų, jau minus 31. Jei reikia nusipirkti batus už 60 eurų, minusas tampa toks, kurį dengiu iš kito mėnesio.

Čia ir yra sunkiausia dalis. Ne tai, kad negali nusipirkti kažko brangaus. Su tuo susitaikai. Sunkiausia tai, kad bet kokia paprasta gyvenimo situacija tampa finansiniu įvykiu. Kitiems 40 eurų yra nemaloni smulkmena. Man tai skirtumas tarp pliuso ir minuso.

Taupymas tampa ne pasirinkimu, o įgūdžiu išgyventi

Per laiką išmoksti labai keistų dalykų. Į parduotuvę eini tik pavalgęs. Akcijas žiūri ne kaip pramogą, o kaip planavimo įrankį. Mėsą perki tada, kai gali padalinti į kelias porcijas ir užšaldyti. Sriuba tampa ne vaikystės maistu, o protingu būdu išgyventi tris dienas. Jei ryte padarei pietus į darbą, tą dieną jautiesi beveik laimėjęs.

Nebeperki gėrimų degalinėje. Nebeperki kavos kasdien. Nebeini į parduotuvę „tik pasižiūrėti“. Nebesakai „ai, tik 5 eurai“, nes žinai, kad šeši tokie kartai yra 30 eurų, o 30 eurų tau yra beveik savaitė maisto.

Ir vis tiek kartais jautiesi kaltas. Kaltas, jei nusiperki sau kažką skanaus. Kaltas, jei mamai pervedi mažiau. Kaltas, jei atsisakai susitikti su draugais, nes žinai, kad kavinėje neišsisuksi be 15 eurų. Kaltas net tada, kai nieko blogo nedarai – tiesiog bandai išgyventi.

Didžiausia prabanga – ne daiktai, o ramybė

Kai uždirbi 1 150 eurų ir 550 atiduodi nuomai, supranti, kad prabanga nėra naujas telefonas ar kelionė. Prabanga yra ramiai nueiti į parduotuvę ir neskaičiuoti kiekvieno produkto. Prabanga yra susirgus negalvoti, kiek kainuos vaistai. Prabanga yra padėti mamai ir nejausti, kad pats dėl to mėnesio gale liksi be nieko.

Aš nesakau, kad gyvenu blogiausiai. Yra žmonių, kuriems dar sunkiau. Bet tas nuolatinis balansavimas ant ribos vargina. Atlyginimo dieną atrodo, kad pradedi iš naujo, bet iš tikrųjų pirmą mėnesio savaitę pinigai jau būna išdalinti: nuomotojui, paslaugoms, transportui, parduotuvei, mamai.

Ir tada lieki tu. Su tais 39 eurais, kurie popieriuje vadinasi likučiu, o realybėje – viltimi, kad šį mėnesį niekas nesuges.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!