Tyrimas: Žemė per 320 milijonų metų keturis kartus smarkiai pakeitė savo ašį

Žemė mums atrodo kaip labai stabilus pasaulis: diena keičia naktį, metų laikai grįžta tuo pačiu ritmu, o šiaurė žemėlapyje visada yra ten, kur įpratome ją matyti. Tačiau geologų akimis planeta nėra sustingęs rutulys. Ji lėtai juda, deformuojasi, perskirsto masę, kelia kalnus, skandina žemynų pakraščius po vandenynais ir net gali keisti savo padėtį sukimosi ašies atžvilgiu.

Naujas tyrimas, paskelbtas žurnale „Science“, rodo, kad per pastaruosius 320 milijonų metų Žemė galėjo patirti bent keturis laikotarpius, kai jos padėtis aplink ašį keitėsi gerokai sparčiau, nei manyta anksčiau. Tai nereiškia, kad planeta staiga „apsivertė“ per vieną naktį ar kad Šiaurės ašigalis akimirksniu atsidūrė ties pusiauju. Kalbama apie geologinius procesus, vykstančius tūkstančius ar milijonus metų, tačiau jų pėdsakai gali būti pakankamai ryškūs, kad juos būtų galima aptikti senoviniuose jūros lygio pokyčiuose.

Kas yra tikrasis ašigalių klajojimas?

Šį reiškinį mokslininkai vadina tikruoju poliariniu klajojimu. Jį svarbu atskirti nuo magnetinių polių judėjimo. Magnetiniai poliai gali slinkti dėl procesų Žemės branduolyje, todėl kompaso rodyklė ilgainiui gali rodyti kiek kitaip. O tikrasis poliarinis klajojimas susijęs su pačios kietos Žemės padėties pasikeitimu sukimosi ašies atžvilgiu.

Paprastai tariant, Žemė sukasi stabiliausiai tada, kai didžiausia masė yra arčiau pusiaujo. Jei dėl plokščių tektonikos, mantijos procesų ar didžiulių masės persiskirstymų planeta tampa „nesubalansuota“, ji ilgainiui gali šiek tiek persiorientuoti. Tai galima įsivaizduoti kaip besisukantį kamuolį, kurio viduje svoris pasislenka į kitą vietą. Kamuolys vis dar sukasi, bet jo pusiausvyra keičiasi.

Tyrimo autoriai pabrėžia, kad toks judėjimas nėra visada vienodas ir lėtas. Jis gali vykti epizodais: ilgą laiką beveik nieko dramatiško nevyksta, o tada prasideda laikotarpis, kai poslinkis tampa gerokai spartesnis. Būtent tokių laikotarpių pėdsakų mokslininkai ieškojo geologiniuose duomenyse.

Keturi laikotarpiai, kai Žemė judėjo greičiau

Oslo universiteto mokslininkas Mathieu Domeyeris su kolegomis analizavo senovinius jūros lygio pokyčius ir bandė atskirti, kurie jų galėjo būti susiję ne vien su klimatu, ledynais ar žemynų judėjimu, bet ir su planetos ašies persiorientavimu. Rezultatai leido išskirti keturis laikotarpius per pastaruosius 320 milijonų metų, kai tikrasis ašigalių klajojimas galėjo būti itin ryškus.

Pirmasis toks laikotarpis galėjo vykti prieš 200–190 milijonų metų, ankstyvajame juros periode. Antrasis – prieš 150–140 milijonų metų, kai Žemėje gyveno tokie dinozaurai kaip stegozaurai ir diplodokai. Trečiasis epizodas siejamas su kreidos periodo viduriu, maždaug prieš 100–90 milijonų metų, kai planetoje klajojo didžiuliai spinozaurai ir argentinozaurai. Ketvirtasis laikotarpis nustatytas jau po dinozaurų išnykimo – prieš 30–20 milijonų metų.

Svarbu suprasti, kad tokie atradimai nėra paremti vienu akmeniu ar viena fosilija. Mokslininkai lygina skirtingų regionų geologinius įrašus, jūros lygio kilimo ir kritimo ženklus, žemynų judėjimo modelius ir kitus duomenis. Jei vienoje pasaulio dalyje jūros lygis kyla, o kitoje panašiu metu krinta taip, kaip numato fiziniai modeliai, atsiranda pagrindas manyti, kad prie to prisidėjo ir poliarinis klajojimas.

Kodėl ašies pokyčiai veikia jūros lygį?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista: kaip ašigalių slinkimas gali paveikti vandenynus? Tačiau Žemė nėra tobulas nejudantis kamuolys. Ji sukasi, todėl išcentrinės jėgos veikia ir vandenynų pasiskirstymą. Kai planeta persiorientuoja sukimosi ašies atžvilgiu, skirtingose vietose keičiasi šių jėgų poveikis. Vienur vanduo gali tarsi „pasitraukti“, kitur – susikaupti labiau.

Mokslininkai aiškina, kad tokie pokyčiai nėra vienodi visame pasaulyje. Kai kuriose vietose jūros lygis gali kilti, o kitose – kristi. Ypač ryškūs ženklai turėtų matytis regionuose, nutolusiuose nuo įprastų polių ir nuo vadinamosios klajojimo ašies. Todėl senoviniai pakrančių sluoksniai, nuosėdos ir užlietų žemynų pakraščių duomenys tampa savotišku archyvu, kuriame galima ieškoti planetos judėjimo pėdsakų.

Pavyzdžiui, tyrime minima, kad prieš 100–90 milijonų metų, kreidos periodo viduryje, jūros lygis kilo kai kuriose Šiaurės Amerikos ir Europos vietovėse, bet krito Pietų Amerikoje, pietinėje Afrikoje ir Rytų Azijoje. Toks vaizdas dera su modeliu, pagal kurį Žemė tuo metu galėjo suktis prieš laikrodžio rodyklę aplink tam tikrą ašį. Panašiai vėlyvajame juros periode, prieš 150–140 milijonų metų, matomas jau kitoks pasiskirstymas, rodantis galimą priešingą judėjimo kryptį.

Ar tai reiškia pavojų šiandien?

Trumpas atsakymas – ne taip, kaip dažnai įsivaizduojama po skambių antraščių. Žemės ašies pokyčiai nėra katastrofa, kuri įvyksta per vieną dieną. Dabartinis tikrojo poliarinio klajojimo greitis vertinamas maždaug 10 centimetrų per metus. Žmogaus gyvenimo masteliu tai beveik nepastebima. Tačiau geologiniu masteliu, per šimtus tūkstančių ar milijonus metų, net tokie judesiai gali tapti svarbūs.

Naujo tyrimo esmė yra ne gąsdinti, o parodyti, kad Žemės istorija buvo dinamiškesnė, nei ilgai manyta. Jei poliarinis klajojimas kai kuriais laikotarpiais buvo greitesnis, jis galėjo prisidėti prie jūros lygio pokyčių, pakrančių užliejimo, nuosėdų kaupimosi ir kitų procesų, kurie formavo planetos paviršių. Tai ypač svarbu mokslininkams, bandantiems suprasti, kodėl tam tikrais laikotarpiais skirtinguose žemynuose jūros lygis keitėsi nevienodai.

Šis atradimas taip pat primena paprastą dalyką: Žemė nėra tik fonas mūsų gyvenimui. Tai aktyvi planeta, kurios viduje ir paviršiuje nuolat vyksta procesai, gerokai didesni už žmogaus laiką. Mes jų kasdien nejaučiame, bet jų pėdsakai lieka uolienose, jūrų dugne ir senovinių pakrančių sluoksniuose. Ir kuo daugiau mokslininkai tų pėdsakų randa, tuo aiškiau matyti, kad mūsų planeta niekada nebuvo tokia rami, kaip atrodo stovint ant tvirtos žemės.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!