Kai „ekonomiškas“ automobilis ryja 10 litrų, kalbos apie ekologiją pradeda skambėti kaip pasityčiojimas

Žmogus perka automobilį su nedideliu benzininiu varikliu, tikisi mažesnių išlaidų, o paskui miesto spūstyse mato dešimties litrų sąnaudas. Tuo metu jo ankstesnis automobilis su didesniu varikliu panašiomis sąlygomis kainuodavo mažiau. Ir tada kyla visiškai normalus klausimas: kur ta pažanga, už kurią sumokėjau? Vairuotojui reikia aiškaus atsakymo, o ne dar vienos gražios kalbos apie žaliąją ateitį.

Diskusijose apie automobilių ekologiją paprastas žmogus pernelyg lengvai lieka paskutinis. Jam aiškinama, kokį automobilį turėtų rinktis, kokios technologijos perspektyvios ir prie ko teks prisitaikyti. Tačiau galutinį sprendimą vis tiek riboja labai konkretūs dalykai: atlyginimas, šeimos poreikiai, kelias į darbą ir automobilio išlaikymo sąskaitos.

Jeigu politika šių aplinkybių neįvertina, kritika yra pagrįsta. Žmogui automobilis dažnai reikalingas tam, kad apskritai galėtų normaliai gyventi. Todėl užduoti klausimą, kiek kainuoja ekologinė pertvarka ir kas už ją sumoka, nėra jokia gėda.

Mažas variklis dar nereiškia mažos sąskaitos

Pirkėjui lengva susidaryti įspūdį, kad mažesnis variklis automatiškai bus taupesnis. Vienas kablelis du litro – vadinasi, turėtų naudoti mažai. Tačiau variklio tūris vienas pats sąnaudų nepaaiškina.

Svarbu, kokį automobilį jis varo, kiek tas automobilis sveria, kokiu greičiu važiuojama ir kokiomis sąlygomis naudojamasi. Trumpa kelionė šaltą rytą ir ilgas važiavimas įšilusiu automobiliu nėra vienodas bandymas. Todėl teiginys, kad visi maži varikliai ryja dešimt litrų, būtų toks pat nepatikimas kaip pažadas, kad visi jie nepaprastai ekonomiški.

Bet tai neatleidžia pardavėjo nuo pareigos aiškiai paaiškinti, ko tikėtis. Jeigu automobilis dažniausiai bus naudojamas trumpoms miesto kelionėms, žmogui reikia būtent tokio naudojimo vaizdo. Gražiausias įmanomas skaičius aprašyme jam mažai padės, kai reikės pildyti baką.

Po velnių, pirkėjas neturėtų po pirkimo pats išsiaiškinti, kokiomis ypatingomis aplinkybėmis jo automobilis tampa toks ekonomiškas, kaip buvo pristatytas.

Penki, šeši ar dešimt litrų – skirtumą labai greitai pajunta piniginė

Paimkime paprastą palyginimą. Jei vienas automobilis sunaudoja 10 litrų, o kitas – 6 litrus šimtui kilometrų, per metus nuvažiuojant 20 tūkst. kilometrų skirtumas sudaro 800 litrų degalų.

Tarkime, benzino litras kainuotų 1,50 euro. Tuomet kalbėtume apie 1 200 eurų per metus. Per penkerius metus, toms pačioms sąnaudoms ir kainai nesikeičiant, susidarytų 6 000 eurų. Tai jau suma, kurią šeima rimtai svarsto planuodama patį automobilio pirkimą.

Žinoma, tokį skaičiavimą reikia taikyti realiai palyginamiems automobiliams ir maršrutams. Negalima vieno automobilio žiemos miesto sąnaudų lyginti su kito vasaros kelione užmiestyje ir paskelbti galutinį nuosprendį visai technologijai.

Tačiau jeigu žmogaus tikrame gyvenime naujesnis pirkinys sunaudoja daugiau, jam šis skirtumas visiškai realus. Sąskaitos nesumažins paaiškinimas, kad kitomis aplinkybėmis rezultatas galėtų būti gražesnis. Todėl ekonomiškumą reikia vertinti ten, kur automobilis važiuos kasdien.

Degalų pildymasNuotrauka: Meta

Ekologinė politika privalo atsakyti už praktinį rezultatą

ES automobilių politiką reikia vertinti ir pagal tai, kaip ji veikia žmogaus galimybę nusipirkti bei išlaikyti tinkamą automobilį. Mano vertinimu, taisyklės praranda visuomenės pasitikėjimą, kai jų nauda aiškinama abstrakčiai, o išlaidos žmogui tampa labai konkrečios.

Vairuotojui turi būti suprantama, ką jis gauna už papildomai sumokėtus pinigus. Mažesnes sąnaudas? Mažesnę taršą? Didesnį patikimumą? Ilgesnį naudojimo laiką? Kiekvieną šį pažadą reikia pagrįsti atskirai.

Man nepriimtinas požiūris, kad žmogus, klausiantis apie kainą, tiesiog nesupranta pažangos. Jis gali puikiai suprasti jos tikslus ir vis tiek neturėti pinigų siūlomam sprendimui. Politika, reikalaujanti prisitaikyti, turi atsakyti, kaip tai padarys mažesnes pajamas gaunanti šeima ar nuo miesto nutolęs gyventojas.

Vadinti visus nepatogius klausimus pasipriešinimu ekologijai būtų patogu. Tačiau taip nebus nei geresnių automobilių, nei didesnio pasitikėjimo.

Gamintojai taip pat neturi slėptis už Briuselio

Visos atsakomybės suversti ES būtų per lengva. Konkretaus automobilio konstrukciją, jo pristatymą pirkėjui ir pažadus vertinti reikia atskirai. Jeigu modelis netinka žmogaus naudojimui, žalios etiketės jo tinkamu nepavers.

Manęs neįtikina argumentas, kad sudėtingesnis automobilis jau savaime yra geresnis. Geresnis jis tampa tada, kai suteikia apčiuopiamos naudos. Pirkėjui svarbu, kiek kainuos priežiūra, ar bus prieinamos dalys ir ką teks daryti pasibaigus garantijai.

Užrašas „modernus“ neturėtų užbaigti pokalbio apie trūkumus. Jeigu žmogus uždavė klausimą apie sąnaudas, jam reikia atsakymo apie sąnaudas. Jei teiraujasi remonto kainos, nereikia pradėti pasakoti apie išskirtinį vairavimo pojūtį.

Norėčiau matyti mažiau miglotų pažadų ir daugiau aiškių paaiškinimų. Automobilis yra didelis pirkinys. Pirkėjas turi teisę žinoti jo silpnąsias vietas dar prieš atiduodamas pinigus.

Žalias pažadas turi atlaikyti kasdienybę

Degalų sąnaudos nėra vienintelis automobilio poveikio aplinkai matas. Tačiau jos išlieka vienu aiškiausiai vairuotojui suprantamų rodiklių. Todėl jų negalima nustumti į šalį vien todėl, kad rezultatas nepatogus reklamai.

Nedidelis variklis pats savaime nenusipelno ekologinio medalio. Didesnis variklis taip pat netampa blogu pasirinkimu vien dėl darbinio tūrio. Reikia vertinti konkretų automobilį ir jo naudojimą.

Vairuotojo pyktis kyla tada, kai pažadai nesutampa su patirtimi. Jį mažina aiškūs skaičiai, sąžiningas pardavimas ir sprendimai, kuriuos įmanoma sau leisti.

Jeigu už pažangą prašoma mokėti daugiau, parodykite jos naudą. O jeigu žmogus kas savaitę degalinėje palieka daugiau pinigų, nustokite stebėtis, kodėl jo nebeįtikina gražūs žodžiai.