Draugas Norvegijoje uždirba 3 000 eurų. Kai paklausiau, kiek jam lieka, pirmą kartą išgirdau visą istoriją

„Apie tris tūkstančius į rankas“, – pasakė draugas, maišydamas kavą. Paklausiau, kiek iš jų lieka mėnesio pabaigoje, ir jis nustojo sukti šaukštelį. Pasirodo, į santaupas dažniausiai atsidėdavo 600–700 eurų, o po brangesnio grįžimo namo ar netikėtų išlaidų likdavo ir mažiau. Iki tol kelis mėnesius girdėjau tik apie atlyginimą, todėl jau buvau pradėjęs svarstyti, ar nereikėtų važiuoti kartu.

– Tai palauk. Aš galvojau, tu ten bent pusę pasidedi, – pasakiau. Jis pakėlė akis ir paklausė, iš kur taip sugalvojau. Atsakiau, kad iš jo paties pasakojimų: kiek kartų kalbėjomės, tiek kartų girdėjau, kad Lietuvoje už tą patį darbą gauname gerokai mažiau.

Jis pastūmė puodelį į šalį. „Mažiau ir gauname. Bet aš juk nesakiau, kad Norvegijoje gyvenu nemokamai.“ Nuo to sakinio mūsų seniai planuotas susitikimas pasidarė visai kitoks, negu tikėjausi.

Jo tris tūkstančius jau buvau įtraukęs į savo gyvenimo planą

Draugą pažinojau beveik penkiolika metų. Buvome kartu dirbę, padėję vienas kitam remontuoti namus, ne kartą skolinęsi įrankius. Todėl kai jis išvažiavo į Norvegiją, jo pasakojimai man atrodė patikimesni už bet kokį darbo skelbimą.

Lietuvoje jam buvo atsibodęs ne tik atlyginimas. Erzino pažadai atsiskaityti kitą savaitę, nuolat keičiami terminai ir savaitgaliai, kuriuos tekdavo atiduoti svetimiems remontams. Išvažiavęs pirmiausia džiaugėsi tuo, kad žino, kada gaus pinigus. Paskui vis dažniau kalbėdavo apie jų sumą.

Atsiųsdavo nuotraukų iš darbo, kartais parodydavo pro langą matomus kalnus. Vieną sekmadienį susiskambinome, kai jis vaikščiojo prie vandens, o aš namuose keičiau sugedusią indaplovės žarną. Pokalbį baigiau su nemaloniu jausmu, kad jis juda į priekį, o aš vis taisau tą patį gyvenimą.

Namuose pradėjau užsiminti apie išvykimą. Sakydavau, kad gal užtektų metų ar dvejų: susitaupytume, užbaigtume namo darbus, turėtume atsargą. Žmona klausė, ar tikrai ten gaučiau tiek pat ir kiek kainuotų gyventi. Atsakydavau, jog draugas padės susitarti.

Ji man neprieštaravo, bet vis prašė konkrečių skaičių. Man jos klausimai tada skambėjo kaip nenoras ką nors keisti. Tik po susitikimo supratau, kad ji skaičiavo tai, ką aš buvau praleidęs.

Prie stalo pradėjome nuo būsto, o baigėme dviem namų ūkiais

Draugas buvo grįžęs trumpų atostogų. Susitikome kavinėje netoli autoserviso, kuriame jis paliko automobilį. Tikėjausi paklausti apie darbą, gal net susitarti dėl pirmo skambučio jo vadovui, todėl klausimas apie likutį man atrodė visai natūralus.

Jis paaiškino, kad trys tūkstančiai eurų yra apytikslė, iš Norvegijos kronų perskaičiuota suma. Ji priklauso nuo dirbtų valandų, o kai kuriais mėnesiais prisideda daugiau darbo. Nebuvo taip, kad kiekvieną mėnesį gautų identišką atlyginimą.

Už kambarį bendrame būste ir su juo susijusius mokėjimus jam išeidavo apie 850 eurų. Maistui bei kasdieniams pirkiniams skaičiavo maždaug 450. Transportui, telefonui ir kitoms reguliarioms išlaidoms – dar apie 250 eurų. Susidėjęs šias sumas telefone pasakiau, kad vis tiek lieka gerokai daugiau negu septyni šimtai.

– O mano šeima iš ko gyvena? – paklausė jis. Kas mėnesį žmonai į Lietuvą pervesdavo apie 400 eurų. Dar vidutiniškai 150 atidėdavo kelionėms namo, nes bilietus pirkdavo nevienodai: vieną mėnesį nieko, kitą reikėdavo iš karto didesnės sumos.

Po šių išlaidų likdavo apie 900 eurų. Iš jų dar mokėdavo už drabužius, kirpyklą, vaistus ir įvairius ne kas mėnesį pasitaikančius pirkinius. Todėl į santaupų sąskaitą dažniausiai pervesdavo mažiau.

– Tai tu gyveni taupiai? – paklausiau. Jis nusijuokė: „O tu manei, aš ten kiekvieną vakarą restorane sėdžiu?“ Pasakiau, kad ne, tačiau jo pasakojimuose išlaidos iki šiol kažkaip neužimdavo vietos.