Draugas Norvegijoje uždirba 3 000 eurų. Kai paklausiau, kiek jam lieka, pirmą kartą išgirdau visą istoriją

Brangiausia būdavo tada, kai norėdavo grįžti namo

Draugas papasakojo apie mėnesį, kai santaupoms beveik nieko nepervedė. Buvo pirkęs bilietus, paskui netikėtai prireikė keisti kelionę. Namuose dar prisidėjo automobilio remontas, o grįžęs nenorėjo skaičiuoti kiekvieno pirkinio prie vaikų.

– Jie laukia, kol parvažiuosiu. Juk nepasakysi: dabar niekur neisim, nes lėktuvo bilietas brangiai kainavo, – kalbėjo jis. Bandžiau atsakyti, kad vaikai gal labiau laukia jo negu pramogų, bet sustojau. Pats nežinojau, kaip elgčiausi, jei namuose būčiau tik trumpam.

Jis prisipažino dažnai grįžęs stengiantis padaryti daugiau, negu iš tikrųjų galėtų sau leisti. Nuvažiuoti pas tėvus su pilnu pirkinių krepšiu, vaikus nusivesti pavalgyti, žmonai pasakyti, kad šį kartą už viską sumokės pats. Iš šono tai atrodydavo kaip lengvas gyvenimas, nors paskui tekdavo atsigriebti taupant.

Klausydamas prisiminiau mūsų bendrą vakarienę vasarą. Jis tada apmokėjo sąskaitą ir neleido man prisidėti. Buvau palaikęs tai įrodymu, kad Norvegijoje pinigų tikrai netrūksta.

– O kodėl tada vaišinai visus? – paklausiau. Jis patraukė pečiais: „Norėjau pavaišinti. Negalima?“ Atsakiau, kad galima, ir pajutau, jog jau pradedu kiekvieną jo poelgį tikrinti skaičiuotuvu.

Apie savo kambarį jis pasakodavo gerokai rečiau

Iki tol žinojau, kad draugas gyvena su kitais lietuviais, tačiau buvau tai įsivaizdavęs kaip laikiną, beveik studentišką nuotykį. Jis paaiškino turintis atskirą kambarį, bet virtuve ir vonia dalijasi. Kartais po darbo reikia palaukti, kol galės išsiskalbti, kartais norisi tylos, o už sienos kažkas kalbasi telefonu.

– Kodėl nieko nepasakojai? – paklausiau. Jis atsakė, kad pasakojo, tik aš dažniausiai klausdavau apie darbą ir atlyginimą. Tada prisiminiau, kaip kartą jis užsiminė blogai miegantis, o aš pajuokavau, kad už tokius pinigus ir pats pakentėčiau.

Pasidarė nejauku. Ne todėl, kad būčiau privalėjęs atspėti jo savijautą, o todėl, kad kelis kartus pats užbaigiau pokalbį dar jam nepapasakojus. Man reikėjo patvirtinimo, jog išvykęs gyvensiu geriau, todėl labiausiai įsiminiau tai, kas tiko mano planui.

Draugas irgi pripažino mėgstantis pasigirti. Grįžęs nenorėdavo kiekvienam aiškinti, kad būna vienišas ar pavargęs. Pasakyti atlyginimą lengviau, ypač kai aplinkiniai iš karto palinksi ir pradeda skaičiuoti, ką už tiek nuveiktų.

Tie septyni šimtai jam buvo daugiau, negu turėjo anksčiau

Vienu metu pasakiau, kad dėl 600 ar 700 eurų per mėnesį nežinau, ar verta taip toli važiuoti. Draugas padėjo telefoną ant stalo ir ramiai paklausė, kiek aš per praėjusius metus sutaupiau. Atsakiau ne iš karto.

Turėjome šiokią tokią atsargą, tačiau ji tai padidėdavo, tai vėl sumažėdavo. Pats uždirbdavau nevienodai, didesnius darbus namuose vis nukeldavome. Iš pinigų, kuriuos vadinau santaupomis, reguliariai tekdavo apmokėti paprastas, tik ne kasmėnesines išlaidas.

Jis pasakė, kad Norvegijoje pagaliau pradėjo atsidėti nuosekliai. Ne kiekvieną mėnesį tiek pat, bet per ilgesnį laiką suma augo. Be to, tie 400 eurų šeimai niekur nepradingdavo – žmona jais apmokėdavo dalį bendrų poreikių.

Supratau, kad klausimas „kiek tau lieka?“ irgi gali reikšti skirtingus dalykus. Aš klausiau apie asmenines santaupas, o vertindamas jo sprendimą turėjau matyti ir tai, kuo jis prisideda prie gyvenimo Lietuvoje. Vis tiek reikėjo skaičiuoti, tačiau jau ne vien tam, kad įrodyčiau, jog užsienyje ne taip gerai.

– Man geriau negu buvo, – pasakė jis. – Tik negaliu pažadėti, kad tau bus taip pat. Šitą turbūt turėjau pasakyti anksčiau.

Pirmą kartą paprašiau atsiųsti ne atlyginimą, o sąlygas

Iš kavinės išėjome gerokai vėliau, negu planavome. Palydėjau jį iki serviso ir prieš atsisveikindamas paprašiau vis tiek pasiteirauti dėl darbo. Jis nustebo: po tokio pokalbio, matyt, tikėjosi, kad būsiu persigalvojęs.

Pasakiau, kad dabar kaip tik galiu svarstyti rimčiau. Norėjau žinoti darbo valandas, apmokėjimą, būsto išlaidas, keliones į objektą ir kiek pinigų reikėtų turėti pradžiai. Dar turėjau pasikalbėti su žmona, kaip gyventume, kol būčiau išvykęs.

Vakare ji paklausė, ką sužinojau. Papasakojau apie kambarį, išlaidas ir draugo pervedimus šeimai. Ji atnešė nešiojamąjį kompiuterį, o aš iš telefono perkėliau užrašus. Pirmą kartą į lentelę įtraukėme ir tai, kas Lietuvoje liktų mokėti man išvažiavus.

Po kelių dienų draugas atsiuntė darbdavio kontaktą ir informaciją apie laisvą kambarį. Prie jos pridėjo du sakinius: „Čia tikra kaina, pasitikslinau. Jei norėsi, parodysiu per vaizdo skambutį.“

Tą vakarą skambinau jam jau kartu su žmona. Kai jis atsiliepė, pirmiausia paprašėme parodyti virtuvę ir papasakoti, kaip atrodo įprasta darbo savaitė. Apie tuos tris tūkstančius tąkart net nebeklausiau.