Mūsų name laiptinės valymas kainuoja po 9 eurus butui. Kai valytoja susirgo, 3 savaites grindis ploviau pati – mokestį vis tiek gavau

Gavusi namo sąskaitą pirmiausia pažiūrėjau į eilutę „Laiptinės valymas“. Tie patys 9 eurai. Prieškambaryje dar stovėjo mano kibiras, su kuriuo tris savaites ploviau bendras grindis, nes valytoja sirgo, o jos niekas nepakeitė. Paskambinusi paklausti, už ką šį mėnesį moku, išgirdau: „Bet jūsų juk niekas neprašė valyti.“

– Neprašė, – atsakiau. – O kas turėjo išvalyti?

Moteris kitame laido gale paprašė pasakyti namo adresą, paskui buto numerį. Kol ieškojo informacijos, pro durų apačią mačiau tamsų ruožą ant laiptinės plytelių. Vakar vėl kažkas buvo parnešęs purvo, bet šį kartą kibiro neėmiau.

Pirmą kartą išploviau, nes pati vos nepaslydau

Apie valytojos ligą sužinojome iš popierinio lapo prie skelbimų lentos. Buvo parašyta, kad ji laikinai nedirbs, ir paprašyta gyventojų supratingumo. Nei pavaduojančio žmogaus, nei kitos valymo datos tame lape nebuvo.

Iš pradžių atrodė – kelios dienos, nieko nenutiks. Bet lauke lijo, prie įėjimo prisinešė lapų, o pirmame aukšte atsirado lipni dėmė, kurią visi tik išnešiojo toliau. Vieną vakarą grįždama su pirkinių maišais ant jos slystelėjau ir alkūne trenkiausi į turėklą.

Namie pasidėjau produktus, persirengiau ir prisipyliau kibirą. Gyvenu antrame aukšte, todėl ketinau išplauti tik iki savo durų, bet pamačiusi laiptus aukščiau užlipau dar vieną aukštą. Galiausiai grįžau visa suprakaitavusi, su purvinu vandeniu ir skaudančia ranka.

Vyras paklausė, kodėl nepalaukiau, kol ką nors atsiųs. Pasakiau, kad kažkas vis tiek turi tai padaryti. Jis pažiūrėjo į kibirą ir tik tarstelėjo: „Žiūrėk, kad tas kažkas netaptum visam laikui.“

Kaimynai dėkojo, bet pakaitinio žmogaus nesulaukėme

Po pirmo valymo parašiau namo gyventojų grupėje: „Šiandien išploviau laiptinę. Gal kas žino, kada bus pavaduojanti valytoja?“ Atsirado kelios padėkos, kaimynė iš viršaus atsiuntė gėlytės paveikslėlį. Į klausimą niekas neatsakė.

Kitą savaitę paskambinau už namo priežiūrą atsakingai vadybininkei. Ji pasakė žinanti apie situaciją ir perduosianti informaciją valymo įmonei. Paklausiau, ar kas nors ateis dar šią savaitę. Atsakė negalinti pažadėti konkrečios dienos.

Penktadienį vėl ploviau. Kaimynė iš pirmo aukšto išnešė šilto vandens, o vyresnis kaimynas pakėlė prie durų sudėtus kilimėlius. Jis paklausė, ar man bent mokestį nubrauks. Nusijuokiau: „Dar gerai būtų.“ Tuomet rimtai apie tai negalvojau.

Trečią savaitę jau pykau. Ploviklio turėjau pirkti pati, šluotos šluostę po kiekvieno karto ilgai skalavau vonioje, o savaitgalio rytą, užuot važiavusi pas mamą, laukiau, kol nudžius laiptai. Kai vienas kaimynas išėjo su šunimi ir pasakė „kaip pas mus dabar švaru“, vos nesusilaikiau neįdavusi jam šluotos.

Devyni eurai sąskaitoje mane supykdė labiau negu pats valymas

Sąskaita atėjo kitos savaitės pradžioje. Valytoja tuomet jau buvo grįžusi, ir aš net apsidžiaugiau ją pamačiusi. Paklausiau, kaip sveikata, pasakiau, kad kol jos nebuvo, truputį apsitvarkėme. Ji atrodė nustebusi: „O nieko neatsiuntė?“

Būtent todėl, gavusi sąskaitą, paskambinau iš karto. Nesitikėjau atlygio už savo laiką, bet norėjau suprasti, kodėl mokestis nepasikeitė. Kai išgirdau, kad valyti manęs niekas neprašė, kelias sekundes tiesiog tylėjau.

– Aš neprašau man sumokėti už darbą, – pasakiau. – Klausiu apie paslaugą, už kurią jūs išrašėte sąskaitą. Kas mūsų laiptinę valė tas tris savaites?

Darbuotoja atsakė, kad mokestis mėnesinis, o dėl konkrečių aplinkybių reikia kreiptis raštu. Užsirašiau elektroninio pašto adresą. Pokalbio pabaigoje ji dar paklausė, ar turiu kitų klausimų, ir nuo to mandagaus sakinio tik dar labiau susierzinau.

Kai paprašiau valymo datų, pokalbis pasikeitė

Laišką iš pradžių parašiau piktą. Perskaičiusi ištryniau pusę sakinių ir palikau datas: kada paskutinį kartą mačiau valytoją, kada ploviau pati ir kada skambinau vadybininkei. Pridėjau nuotrauką su skelbimu apie ligą bei savo žinutės gyventojų grupėje kopiją.

Paprašiau pateikti tą mėnesį mūsų laiptinėje atliktų valymų datas ir paaiškinti, kaip apskaičiuotas mokestis. Laiško pabaigoje nurodžiau, kad prašau perskaičiuoti sumą, įvertinus neatliktus darbus. Vyras perskaitė ir pasakė: „Dabar aišku, ko nori.“

Po kelių dienų sulaukiau skambučio. Vadybininkė jau kalbėjo kitaip: paaiškino, kad valymo įmonė iš pradžių pateikė įprastą mėnesio sumą, o informacija apie nepavaduotą darbuotoją nebuvo įvertinta. Pažadėjo patikslinti sąskaitą, tačiau konkrečios sumos dar nepasakė.

Tuo metu grupėje atsirado komentaras, kad dėl devynių eurų neverta kelti triukšmo. Atsakiau vieną kartą: „Tuomet gal kitą kartą tu išplausi, o aš tau parašysiu ačiū.“ Žinutę išsiuntusi pasigailėjau tono, bet trinti nebetryniau. Tas kaimynas daugiau neberašė.

Kitą mėnesį radau ne tik mažesnę sumą

Kitoje sąskaitoje buvo šešių eurų korekcija už ankstesnį mėnesį. Likusi dalis, kaip paaiškino vadybininkė, priskirta toms savaitėms, kai valymas buvo atliktas. Mano ploviklio ir sugaišto laiko niekas neskaičiavo, bet to ir nebuvau prašiusi.

Į namo grupę įkėliau atsakymą, kad gyventojai patikrintų savo sąskaitas. Kaimynė iš viršaus parašė, jog korekciją gavo ir ji. Tada pridūrė: „Aš galvojau, tu su jais tik dėl savęs aiškiniesi.“

Po kelių dienų prie skelbimų lentos atsirado naujas lapas su valymo grafiku ir numeriu, kuriuo siūloma pranešti, jei darbai neatlikti. Nufotografavau jį ir išsisaugojau telefone.

Savo kibirą pagaliau išnešiau iš prieškambario. O kai kitą šeštadienį už durų išgirdau šluotos garsą, likau virtuvėje gerti kavos – pirmą kartą per kelias savaites nesijaučiau turinti eiti padėti.