Italų šimtamečių paslaptis nustebino: jie tam skiria apie 11 valandų per savaitę

Ilgaamžiškumas dažnai siejamas su mityba, genais, kalnų oru ar taure vyno prie vakarienės. Tačiau Sardinijos šimtamečių gyvenimo būdas rodo dar vieną, daug paprastesnį dalyką: žmonės, kurie ilgai išlieka aktyvūs, reguliariai skiria laiko veiklai, kuri jiems teikia prasmę, ramybę ir džiaugsmą.

Ne sporto salė po dvi valandas kasdien. Ne brangūs papildai. Ne sudėtingos disciplinos. O sodas, knyga, rankdarbiai, galvosūkiai, kasdienis užsiėmimas, kuris įtraukia protą ir neleidžia žmogui viduje „užsistovėti“.

Sardinija laikoma viena vadinamųjų mėlynųjų zonų – vietovių, kuriose neįprastai daug žmonių sulaukia labai garbaus amžiaus. Tyrėjai jau seniai bando suprasti, kas ten vyksta kitaip. Ir viena iš išvadų labai žemiška: ilgaamžiai žmonės turi veiklos, kuriai nuoširdžiai nori grįžti.

11 valandų per savaitę – ne prabanga, o gyvenimo ritmas

Kaljario universiteto mokslininkai tyrė Sardinijos vyresnio amžiaus žmonių įpročius ir palygino juos su kaimyninių vietovių gyventojais. Tyrime dalyvavo 125 žmonės nuo 71 iki 101 metų.

Paaiškėjo įdomus skirtumas. Tie, kurie gyveno ilgaamžiškumu garsėjančiose vietovėse, savo pomėgiams ir protiškai stimuliuojančiai veiklai skirdavo vidutiniškai apie 11,3 valandos per savaitę. Kitoje grupėje šis skaičius buvo gerokai mažesnis – apie 6,8 valandos.

Skaičius iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nemažas, bet jį padalijus per savaitę gaunasi maždaug pusantros valandos per dieną. Tai nėra neįmanomas režimas. Tai gali būti rytas sode, vakaras su knyga, mezginys prie televizoriaus, kryžiažodis, pasivaikščiojimas su aiškiu tikslu, maisto ruošimas pagal seną receptą ar bet kokia veikla, kuri žmogų įtraukia.

Svarbiausia, kad tai nebūtų tik laiko stūmimas. Ilgaamžių įpročiuose matyti ne pasyvus sėdėjimas, o veiksmas: kažką prižiūrėti, mąstyti, kurti, spręsti, prisiminti, mokytis, bendrauti.

Sodas, knygos ir rankdarbiai veikia ne tik rankas

Sardinijos ilgaamžių pomėgiai nebuvo prabangūs. Tarp dažniausiai minimų veiklų – sodininkystė, skaitymas, galvosūkiai, įvairūs rankdarbiai.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai paprasta. Tačiau tokie užsiėmimai turi vieną bendrą bruožą: jie palaiko žmogų aktyvų ir fiziškai, ir protiškai. Sodininkystė reikalauja judėjimo, stebėjimo, kantrybės. Skaitymas palaiko dėmesį ir vaizduotę. Galvosūkiai treniruoja atmintį ir mąstymą. Rankdarbiai lavina smulkiąją motoriką, susikaupimą ir suteikia matomą rezultatą.

Vyresniame amžiuje tai ypač svarbu. Kai žmogus netenka darbo ritmo, sumažėja socialinių kontaktų, vaikai gyvena atskirai, o dienos ima kartotis, labai lengva susitraukti iki buities ir televizoriaus. Pomėgis tuomet tampa ne tik pramoga, bet ir atrama.

Tai veikla, kuri primena: aš dar galiu. Aš dar kuriu. Aš dar turiu savo laiką.

Ilgaamžiai ne tik gyvena ilgiau – jie ilgiau domisi pasauliu

Tyrėjai atkreipė dėmesį ir į psichologines savybes. Ilgaamžiškumu garsėjančių Sardinijos vietovių gyventojams dažniau buvo būdingas atvirumas naujai patirčiai. Kitaip tariant, net ir sulaukę garbaus amžiaus jie neprarasdavo susidomėjimo pasauliu.

Tai labai svarbi detalė. Senatvė nebūtinai prasideda tada, kai žmogui sueina 80 ar 90 metų. Kartais ji prasideda tada, kai žmogus nustoja kuo nors domėtis, viską atmeta kaip „ne man“, nebenori nieko mokytis ir kiekvieną pokytį priima kaip grėsmę.

Sardinijos ilgaamžių pavyzdys rodo priešingą kryptį. Žmogus gali senti kūnu, bet išlikti gyvas vidumi: domėtis, klausti, bendrauti, bandyti, prisitaikyti. Tai nereiškia, kad reikia tapti technologijų entuziastu ar kas mėnesį pradėti naują hobį. Kartais pakanka neprarasti smalsumo tam, kas vyksta aplink.

Ramybė ir ryšiai svarbūs ne mažiau nei mityba

Kai kalbama apie ilgaamžiškumą, dažniausiai minimas maistas: alyvuogių aliejus, daržovės, ankštiniai, žuvis, saikingumas. Tačiau tyrėjai vis dažniau pabrėžia, kad vien lėkštės turinio neužtenka.

Svarbus ir būdas, kaip žmogus gyvena savo dieną. Ar jis nuolat įsitempęs? Ar jaučiasi vienišas? Ar turi su kuo pasikalbėti? Ar geba nusiraminti po sunkesnės situacijos? Ar jo gyvenime yra bent keli dalykai, kurie teikia malonumą be kaltės jausmo?

Sardinijos ilgaamžiams buvo būdingas draugiškumas, socialinių ryšių palaikymas ir geresnis gebėjimas tvarkytis su stresu. Tai nereiškia, kad jie neturėjo problemų. Tikėtina, kad turėjo kaip visi: ligų, netekčių, rūpesčių, šeimos konfliktų. Tačiau svarbu, kaip žmogus su tuo gyvena.

Nuolatinis įstrigimas pyktyje, nerime ir skubėjime sekina. O veikla, kuri ramina, įtraukia ir leidžia pajusti prasmę, padeda nervų sistemai grįžti į stabilesnę būseną.

Ką iš to gali pasiimti lietuviška šeima

Lietuvoje daug vyresnių žmonių taip pat turi veiklų, kurios iš tiesų labai panašios į Sardinijos ilgaamžių įpročius. Daržas, gėlės, grybavimas, mezgimas, kryžiažodžiai, knygos, maisto gaminimas, bažnyčios bendruomenė, kaimynų lankymas, anūkų priežiūra. Skirtumas tas, kad mes dažnai tai laikome ne vertybe, o „paprastu užsiėmimu“.

Tačiau būtent tie paprasti užsiėmimai gali būti labai svarbūs. Ne todėl, kad garantuotų šimtą metų gyvenimo. Tokių garantijų nėra. Bet jie padeda žmogui išlikti aktyvesniam, turėti dienos struktūrą, jaustis reikalingam ir nepasiduoti tuštumai.

Verta pagalvoti ir jaunesniems. Pomėgis nėra tik laisvalaikio prabanga, kurią galima turėti „kai bus laiko“. Jei gyvenimas sudarytas tik iš darbo, telefono, rūpesčių ir miego, žmogus greitai ima jaustis išsekęs. Pomėgis grąžina dalį savęs, kurios neatstoja nei produktyvumas, nei pinigai.

Svarbiausia – rasti tai, prie ko norisi grįžti

Nereikia kopijuoti Sardinijos gyventojų. Jei jums nepatinka sodas, nereikia savęs versti sodinti pomidorų. Jei erzina kryžiažodžiai, jie nepadarys gyvenimo laimingesnio. Esmė ne konkrečioje veikloje, o tame, kad žmogus reguliariai turėtų tai, kas jį įtraukia ir stiprina.

Vienam tai gali būti keramika. Kitam – pasivaikščiojimai su fotoaparatu. Trečiam – šachmatai, knygų klubas, kalbos mokymasis, žvejyba, siuvimas, muzikos klausymas, savanoriavimas ar net paprastas kasdienis ritualas prižiūrėti balkono gėles.

Svarbu, kad tai būtų ne pareiga, o vidinis judesys. Veikla, po kurios žmogus jaučiasi ne tuštesnis, o gyvesnis.

Sardinijos šimtamečių paslaptis nėra vienas stebuklingas receptas. Tai daug mažų dalykų: judėjimas, ryšiai, ramybė, smalsumas, paprastas maistas, bendruomenė ir laikas sau. Tačiau 11 valandų per savaitę pomėgiams primena labai aiškiai: ilgesnis gyvenimas dažnai prasideda ne nuo kovos su senatve, o nuo noro gyventi taip, kad kiekviena savaitė turėtų bent kelias valandas tikro džiaugsmo.