Jie gręžė gintarą iš Europos. Viduje – stulbinantis radinys

Lietuviui gintaras dažniausiai pirmiausia asocijuojasi su Baltijos jūra, Palanga, Nida, geltonais karoliais ar mažais gabalėliais, kuriuos po audros žmonės ieško pajūryje. Tačiau mokslininkams gintaras yra ne papuošalas, o viena keisčiausių gamtos „laiko kapsulių“. Tai suakmenėjusi derva, kuri prieš milijonus metų prilipo prie vabzdžių, smulkių gyvūnų, augalų dalelių, žiedadulkių ar net plunksnų ir uždarė juos tarsi mažame permatomame pasaulyje.

Būtent todėl kiekvienas neįprastas gintaro radinys gali pakeisti tai, kaip suprantame senovės gyvybę. O Šiaurės Ispanijoje, El Soplao vietovėje, tarp Kantabrijos kalvų rastas gintaras mokslininkus nustebino ne vienu, o keliais būdais. Jo amžius siekia apie 105 milijonus metų. Tai reiškia, kad jis susiformavo kreidos periodu, kai Žemėje dar gyveno dinozaurai, keitėsi augalų pasaulis, o vabzdžiai jau atliko daug svarbesnį vaidmenį, nei ilgai manyta.

Ispanijos gintaras pasirodė esantis tikras priešistorinis archyvas

El Soplao vietovė mokslininkams įdomi ne tik dėl paties gintaro, bet ir dėl jo kokybės. Čia randami grynuoliai turi neįprastą melsvai violetinį atspalvį, o jų viduje išlikę daugybė intarpų. Intarpais vadinami organizmai ar jų dalys, įstrigusios dervoje dar tada, kai ji buvo lipni ir tekėjo nuo senovinių medžių.

Tokie radiniai ypač vertingi, nes skirtingai nei akmenyje išlikę kaulai, gintaras dažnai išsaugo smulkiausias detales. Kartais matyti sparnai, kojelės, kūno plaukeliai, žiedadulkės, net spalvos ar mikroskopinės struktūros. Tai leidžia mokslininkams ne tik pasakyti, kad toks organizmas egzistavo, bet ir suprasti, kaip jis galėjo atrodyti, judėti, kuo maitinosi ar kokioje aplinkoje gyveno.

El Soplao gintaras buvo atsitiktinai aptiktas 2005 metais, kai buvo atliekami kelio darbai. Nuo tada šioje vietoje rasta daugiau kaip 1500 nariuotakojų egzempliorių. Tai ne šiaip graži kolekcija muziejui. Tai ištisas priešistorinio sausumos pasaulio fragmentas, išlikęs nuo laikų, kai Žemės ekosistemos sparčiai keitėsi.

Lerva, musė ir žiedadulkės papasakojo daugiau, nei tikėtasi

Vienas įspūdingiausių radinių – lerva, kuri maskavosi augalų liekanomis. Tai skamba beveik neįtikėtinai, bet toks elgesys nėra svetimas ir kai kuriems šiuolaikiniams vabzdžiams. Jie ant savo kūno nešioja smulkias augalų daleles, dulkes ar kitą medžiagą, kad pasislėptų nuo priešų arba lengviau prisėlintų prie grobio. El Soplao gintare išlikusi lerva rodo, kad tokie triukai buvo naudojami jau prieš maždaug 105 milijonus metų.

Kitas labai svarbus radinys – musė su prie kūno prilipusiomis žiedadulkėmis. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip smulkmena, tačiau mokslui tokia detalė yra labai reikšminga. Žiedadulkės priklausė išnykusiai plikasėklių augalų grupei. Tai leidžia manyti, kad vabzdžiai dalyvavo augalų apdulkinime dar prieš žydintiems augalams tampant tokiais paplitusiais, kokius juos pažįstame šiandien.

Kitaip tariant, vabzdžiai galėjo būti svarbūs apdulkintojai dar tada, kai pasaulis atrodė visiškai kitaip. Tai padeda geriau suprasti, kaip formavosi ryšys tarp augalų ir vabzdžių, be kurio šiandien sunku įsivaizduoti daugybę ekosistemų.

Gintare išliko ir dinozaurų laikų pėdsakai

El Soplao gintare rasta ir dar smulkesnių, bet ne mažiau įdomių organizmų – erkių. Tokie radiniai ypač reti, nes šie voragyviai yra labai maži, o jų kūnai paprastai blogai išsilaiko. Gintaras čia veikia tarsi mikroskopinis seifas: jeigu organizmas į jį pateko tinkamu momentu, jis gali išlikti su detalėmis, kurių kitur mokslininkai beveik neturėtų galimybės pamatyti.

Dar labiau vaizduotę žadina plunksnų fragmentai. Svarbu tai, kad kalbama ne apie šiuolaikinius paukščius. Tyrėjai sieja šias plunksnas su teropodais – plėšriųjų dinozaurų grupe, iš kurios vėliau kilo paukščiai. Galima įsivaizduoti, kaip prieš milijonus metų koks nors plunksnuotas dinozauras ar jo giminaitis prisilietė prie lipnios dervos, o ji išplėšė ir įkalino mažą plunksnos dalį.

Tokie radiniai primena, kad kreidos periodo pasaulis nebuvo pilkas ir tuščias. Jame buvo spalvų, plunksnų, vabzdžių, augalų, parazitų, medžiotojų ir daugybė smulkių ryšių, kurių mes niekada nebūtume pamatę, jei ne gintaras.

Keisčiausia tai, ko mokslininkai nerado

Kartais mokslą nustebina ne tai, kas randama, o tai, ko nerandama. El Soplao gintare tyrėjai aptiko daugybę skirtingų nariuotakojų, tačiau jame nėra skruzdėlių. Tai įdomu todėl, kad panašaus amžiaus gintare iš kitų pasaulio regionų skruzdėlių randama. Kodėl jų nėra būtent šiame Ispanijos gintare, kol kas išlieka klausimas.

Galbūt tai susiję su vietos ekosistema, medžiais, iš kurių tekėjo derva, klimatu ar tiesiog tuo, kokie organizmai gyveno ir judėjo toje aplinkoje. Bet tokios spragos taip pat svarbios, nes jos padeda mokslininkams suprasti, kad senovės pasaulis nebuvo vienodas visur. Skirtinguose regionuose gyvybė vystėsi savitai, o gintaras užfiksavo tik konkrečią vietą ir konkretų momentą.

Todėl El Soplao gintaras yra daug daugiau nei gražus akmuo su įstrigusiu vabzdžiu. Tai langas į laiką, kai Žemėje dar vaikščiojo dinozaurai, augalai keitė planetos veidą, o maži vabzdžiai jau darė darbus, be kurių šiandien sunkiai veiktų gamta. Ir visa tai išliko ne didžiuliame skelete, ne oloje, ne uolienų sluoksnyje, o mažame suakmenėjusios dervos gabale.