Nuo elektrikų iki avių kirpėjų: šie darbai užsienyje gali atverti duris į naują gyvenimą

Apie emigraciją žmonės dažnai galvoja per orą, kainas ir atlyginimus. Vieni žiūri, kur šilčiau, kiti – kur pigesnė nuoma, treti – kur daugiau lietuvių bendruomenių. Tačiau yra dar vienas labai praktiškas klausimas: ar jūsų profesijos ten išvis reikia?

Kai kuriose šalyse trūksta ne tik gydytojų ar programuotojų. Užsienio darbo rinkose dažnai ieškomi elektrikai, santechnikai, suvirintojai, stogdengiai, sunkvežimių vairuotojai, slaugytojai ir kiti žmonės, turintys aiškų amatą. O kartais sąrašuose atsiranda ir netikėtų profesijų – pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje sezoniniuose darbuose minimi net avių kirpėjai.

Tai nereiškia, kad užtenka susikrauti lagaminą ir rytoj gausite darbą. Bet žmogui, kuris turi profesiją, patirties ir nori dirbti, kai kurios šalys tikrai gali pasiūlyti daugiau galimybių nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Rankų darbo specialistai vėl tampa aukso vertės

Handverko ir techninių profesijų trūkumas jaučiamas daugelyje Europos šalių. Elektrikai, stogdengiai, statybininkai, santechnikai, šildymo ir vėdinimo sistemų specialistai, suvirintojai – tai ne teorinės profesijos iš sąrašų, o realūs darbai, kurių reikia kasdien.

Priežastis paprasta: Europa sensta, daug patyrusių meistrų išeina į pensiją, o jaunų žmonių, kurie renkasi fizinį ar techninį darbą, ne visur pakanka. Tuo metu namai vis tiek statomi, stogai remontuojami, šildymo sistemos keičiamos, elektros instaliacija modernizuojama, saulės elektrinės montuojamos.

Tokiems specialistams pranašumas yra aiškus: jų darbas praktiškas ir lengvai suprantamas bet kurioje šalyje. Jei žmogus moka kokybiškai suvirinti, montuoti elektros sistemas ar tvarkyti santechniką, tai vertinama ne tik Lietuvoje. Vis dėlto vien patirties neužtenka. Kai kuriose šalyse reikia vietinių sertifikatų, saugos mokymų, kvalifikacijos pripažinimo ar kalbos žinių.

Elektrikui tai ypač svarbu. Skirtingose valstybėse galioja skirtingos elektros darbų taisyklės, todėl savarankiškai dirbti be pripažintos kvalifikacijos gali būti neįmanoma. Tas pats galioja ir kai kuriems statybos, dujų, šildymo ar kondicionavimo darbams.

Slaugytojai ir gydytojai reikalingi, bet kelias sudėtingesnis

Sveikatos priežiūros darbuotojai yra viena iš dažniausiai minimų trūkstamų profesijų grupių Europoje. Slaugytojai, gydytojai, priežiūros darbuotojai, reabilitacijos specialistai – daugelio šalių sistemoms jų trūksta.

Tačiau čia kelias paprastai sudėtingesnis nei, tarkime, suvirintojui ar sunkvežimio vairuotojui. Medicinos profesijos dažnai yra griežtai reglamentuojamos. Norint dirbti slaugytoju ar gydytoju kitoje šalyje, gali reikėti diplomo pripažinimo, papildomų dokumentų, vietinės kalbos egzamino, profesinės registracijos.

Tai logiška: sveikatos sistemoje svarbi ne tik kompetencija, bet ir gebėjimas aiškiai bendrauti su pacientu, suprasti dokumentus, vartoti tikslius terminus. Todėl žmogus, svarstantis tokį kelią, turėtų iš anksto pasidomėti ne tik atlyginimu, bet ir visa procedūra.

Kartais būtent kalba tampa didžiausiu barjeru. Anglų kalbos gali pakakti tarptautinėje įmonėje, bet ne visada pakanka ligoninėje, globos namuose ar klinikoje. Todėl planuojant darbą sveikatos srityje verta realiai įvertinti, kiek laiko reikės pasiruošimui.

Vairuotojai ir IT specialistai: paklausa yra, bet ji nevienoda

Sunkvežimių vairuotojai taip pat dažnai patenka tarp trūkstamų darbuotojų. Logistika Europoje milžiniška, prekes reikia vežti tarp miestų ir valstybių, o patyrusių vairuotojų trūksta ne vienoje šalyje. Tiems, kurie turi reikalingas kategorijas, patirtį ir gali dirbti tarptautiniais maršrutais, galimybių gali būti nemažai.

Vis dėlto reikia žiūrėti į konkrečias taisykles: vairuotojo pažymėjimo kategorijas, profesinę kvalifikaciją, darbo ir poilsio režimą, vietinius reikalavimus, darbo sutarties sąlygas. Vien skelbime matomas geras atlyginimas dar neatskleidžia visko – svarbu, kiek dienų teks būti išvykus, kas apmoka apgyvendinimą, kaip skaičiuojami dienpinigiai, kokia atsakomybė už krovinį.

IT sektorius taip pat išlieka tarptautinis, bet čia vaizdas jau ne toks paprastas kaip prieš kelerius metus. Vien „moku dirbti su kompiuteriu“ nebeužtenka. Vienose šalyse dar trūksta programuotojų, kibernetinio saugumo specialistų, duomenų analitikų, sistemų administratorių, tačiau kitur rinka tampa atsargesnė.

Dirbtinis intelektas ir automatizacija keičia reikalavimus. Darbdaviai dažniau ieško ne tiesiog „IT žmogaus“, o labai konkrečios kompetencijos. Todėl IT specialistams prieš persikeliant verta žiūrėti ne į bendrą šalies reputaciją, o į savo specializaciją: kokios technologijos paklausios, ar priimamas nuotolinis darbas, ar reikia vietinės kalbos, ar realiai galima gauti darbo vizą.

Net avių kirpėjai: Naujosios Zelandijos pavyzdys

Vienas įdomesnių pavyzdžių – Naujoji Zelandija. Ten sezoniniuose darbuose minimi avių kirpėjai. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba netikėtai, bet šalyje, kur avininkystė yra svarbi žemės ūkio dalis, toks darbas turi labai aiškią logiką.

Avių kirpimas yra sezoninis, fiziškai sunkus ir reikalaujantis patirties. Tai nėra romantiškas darbas tarp kalnų ir žalių pievų, kaip gali pasirodyti nuotraukose. Reikia mokėti suvaldyti gyvūną, dirbti greitai, saugiai, tvarkingai, pasirūpinti, kad nebūtų sužeidimų.

Naujoji Zelandija taip pat ieško ir įprastesnių specialistų: suvirintojų, metalo apdirbimo darbuotojų, techninių profesijų žmonių, kai kurių statybos ir inžinerijos specialistų. Pastaraisiais metais šalis koregavo imigracijos kelius, kad tam tikriems amatininkams ir technikams būtų aiškesnė galimybė atvykti dirbti.

Tačiau reikia suprasti skirtumą tarp sezoninio darbo ir ilgalaikės emigracijos. Sezoninis leidimas gali suteikti teisę dirbti tam tikrą laiką, bet tai dar nereiškia nuolatinio gyvenimo leidimo. Todėl prieš priimant sprendimą būtina žiūrėti ne tik į darbo pasiūlymą, bet ir į vizos tipą.

Ką būtina patikrinti prieš kraunantis lagaminą

Paklausi profesija yra tik pradžia. Išvažiuoti dirbti į užsienį lengviau tiems, kurie pasiruošia dokumentus ir realiai įvertina sąlygas. Ypač jei kalbama ne apie trumpą sezoną, o apie rimtą persikėlimą.

Prieš priimant sprendimą verta patikrinti kelis dalykus:

• ar jūsų kvalifikacija pripažįstama pasirinktoje šalyje;
• ar reikės papildomų kursų, sertifikatų ar egzaminų;
• kokios kalbos reikia darbui, ne tik kasdieniam gyvenimui;
• ar darbdavys padeda tvarkyti dokumentus;
• kokia reali alga po mokesčių ir būsto išlaidų;
• ar darbo pasiūlymas yra konkretus, o ne tik pažadas;
• kokios sąlygos taikomos darbo vizai ar leidimui gyventi.

Geriausias startas dažniausiai būna žmonėms, kurie turi baigtą profesinį mokymą, kelerius metus patirties, tvarkingus dokumentus ir bent bazines kalbos žinias. Tokie kandidatai atrodo rimčiau ir darbdaviams, ir migracijos institucijoms.

Užsienio darbo rinka nėra stebuklinga vieta, kur visiems iškart mokama daugiau. Bet žmonėms, kurie turi aiškų amatą, moka dirbti ir nebijo prisitaikyti, ji gali atverti duris. Kartais tas kelias prasideda ne nuo diplomo universitete, o nuo įrankių dėžės, vairuotojo pažymėjimo, suvirintojo kaukės ar slaugytojo pažymėjimo.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!