Pradėjau dirbti iš namų ir džiaugiausi kiekviena sutaupyta valanda: po pusmečio pasiilgau to, ko anksčiau nekenčiau

Vieną spalio vakarą vyrui prisipažinau, kad pradėjau kalbėtis su savimi

Rugsėjį, kai dukra grįžo į mokyklą, namuose pasidarė ypač tylu. Vyras išvažiuodavo į darbą, dukra – į pamokas, o aš likdavau viena. Iš pradžių bandžiau džiaugtis ramybe, bet netrukus pastebėjau, kad vis dažniau įsijungiu radiją arba televizorių vien tam, kad girdėčiau žmonių balsus.

Vieną rytą gamindama kavą garsiai pasakiau, kad reikia nepamiršti išsiųsti ataskaitos. Paskui pati sau atsakiau, kad dar turiu laiko. Sustojau ir nusijuokiau. Tačiau kai panašūs pokalbiai su savimi pradėjo kartotis, supratau, kaip stipriai pasiilgau įprasto bendravimo.

Vakarais pradėjau laukti, kol vyras grįš iš darbo. Vos tik jis įžengdavo pro duris, norėdavau papasakoti viską – ką šiandien veikiau, kas parašė, kokią klaidą radau dokumentuose, kas mane sunervino. Jis dažnai būdavo pavargęs ir norėdavo bent pusvalandį ramiai pabūti.

Vieną vakarą jis paprašė leisti jam iš pradžių nusiprausti ir pavakarieniauti. Aš įsižeidžiau. Pasakiau, kad jis visą dieną bendrauja su žmonėmis, o aš nuo ryto sėdžiu viena, todėl galėtų bent išklausyti. Jis atsakė, kad nėra kaltas dėl mano pasirinkimo dirbti namuose.

Tie žodžiai labai užgavo, nors supratau, kad jis neketino manęs įskaudinti.

Tą vakarą ilgai kalbėjomės. Papasakojau, kad vis dažniau jaučiuosi atskirta nuo žmonių, kad darbo dienos susiliejo į vieną, o namuose nebeturiu vietos, kuri būtų skirta tik poilsiui. Vyras nustebo. Jis manė, kad esu laiminga, nes daugiau nesiskundžiu kamščiais, ankstyvais rytais ir nuolatiniu skubėjimu.

Pasakiau, kad visa tai iš tiesų tapo lengviau. Tačiau atsirado kažkas, ko nebuvau numačiusi – pradėjau jaustis vieniša net tada, kai visą dieną dalyvauju nuotoliniuose susitikimuose.

Vaizdo skambučiai pasirodė ne tas pats, kas gyvas pokalbis. Juose visi kalba apie darbus, terminus ir užduotis. Pasibaigus susitikimui žmonės atsijungia, o tu lieki sėdėti priešais ekraną.

Vyras tada paklausė, kodėl tiesiog negrįžtu į biurą.

Atsakiau, kad pati nežinau. Galbūt todėl, kad tiek metų svajojau dirbti namuose ir dabar būtų gėda pripažinti, jog ši svajonė nebuvo tokia tobula, kaip įsivaizdavau.

Pirmą dieną grįžusi į biurą supratau, ko man iš tiesų trūko

Kitą savaitę parašiau vadovei ir paklausiau, ar galėčiau vieną ar dvi dienas per savaitę dirbti biure. Ji atsakė, kad problemų nėra, ir net pasidžiaugė, nes įmonė jau svarstė organizuoti daugiau bendrų komandos darbo dienų.

Pirmą antradienį į biurą išvažiavau kaip anksčiau. Kelyje vėl buvo kamščių, teko ieškoti vietos automobiliui, o atvykusi supratau, kad pamiršau namuose ausines. Atrodė, jog viskas grįžta į senas vėžes. Tačiau kai įėjau pro duris ir išgirdau kolegų balsus, pajutau ne susierzinimą, o palengvėjimą.

Lina sėdėjo prie savo stalo su dideliu kavos puodeliu. Pamačiusi mane apsidžiaugė ir iš karto pradėjo pasakoti, kas įvyko per pastarąsias savaites. Anksčiau būčiau mintyse skaičiavusi minutes, kada ji baigs. Tą kartą pati atsisėdau šalia ir paprašiau papasakoti daugiau.

Per pietus su keliais kolegomis nuėjome į netoliese esančią kavinę. Kalbėjomės apie vaikus, automobilius, maisto kainas ir savaitgalio planus. Nieko svarbaus, nieko, kas būtų pakeitę mano gyvenimą. Tačiau grįždama namo supratau, kad pirmą kartą per kelias savaites jaučiuosi ne tik atlikusi darbus, bet ir praleidusi dieną tarp žmonių.

Vakare vyras paklausė, ar nepavargau nuo važinėjimo. Atsakiau, kad pavargau, tačiau kažkodėl jaučiuosi geriau. Jis nusijuokė ir pasakė, kad žmonės kartais patys nežino, ko nori.

Galbūt jis buvo teisus. O gal tiesiog tikėjomės, kad vienas darbo būdas išspręs visas gyvenimo problemas.

Dabar dirbu kitaip ir nebenoriu grįžti nei į senąją, nei į naująją tvarką

Šiuo metu dvi dienas per savaitę dirbu biure, o tris – namuose. Kol kas toks derinys man labiausiai tinka. Dienomis, kai reikia susikaupti ir atlikti sudėtingesnes užduotis, namuose galiu dirbti ramiai, be nuolatinio triukšmo. O biure susitinku su kolegomis, aptariame projektus, greičiau išsprendžiame klausimus ir tiesiog pabendraujame.

Pasikeitė ir mano darbo namuose taisyklės. Dabar stengiuosi kompiuterį įjungti tik prasidėjus darbo laikui, o baigusi dieną jį visiškai išjungiu. Nebetikrinu elektroninio pašto po vakarienės ir nesijaučiu kalta, jeigu neatsakau į žinutę tą pačią minutę. Su šeima taip pat susitarėme, kad kai dirbu namuose, tai nėra mano laisvadienis. Jeigu reikia sutvarkyti asmeninius reikalus, jiems turiu skirti pertrauką arba iš anksto suderintą laiką.

Dar pradėjau dažniau išeiti iš namų per pietų pertrauką. Kartais tiesiog apeinu kvartalą, kartais nueinu iki parduotuvės. Supratau, kad net trumpas pasivaikščiojimas padeda atskirti darbo valandas nuo asmeninio gyvenimo.

Įdomiausia, kad dabar net rytiniai kamščiai nebeatrodo tokie siaubingi. Žinoma, nesakyčiau, kad jų pasiilgau. Bet kartą ar du per savaitę važiuodama į darbą galiu ramiai pasiklausyti muzikos, radijo laidos ar tiesiog pabūti su savo mintimis. Anksčiau tokį laiką laikiau visiškai prarastu. Dabar suprantu, kad kelionė kartais padėdavo persijungti iš namų ritmo į darbo ir atvirkščiai.

Neseniai viena draugė pasakė, kad svajoja apie visiškai nuotolinį darbą. Paklausė, ar rekomenduočiau. Atsakiau, kad taip, jeigu ji žino, kaip organizuos savo dieną, ir turi pakankamai bendravimo už darbo ribų. Tačiau papasakojau ir apie savo patirtį. Ne tam, kad atkalbėčiau, o todėl, kad pati prieš pusmetį buvau įsitikinusi, jog darbas namuose turi vien privalumų.

Dabar jau suprantu, kad man svarbu ne tik tai, kiek valandų sutaupau, bet ir kaip jas praleidžiu. Gali kasdien sutaupyti pusantros valandos kelionėms, tačiau jeigu tą laiką praleidi dar ilgiau sėdėdama prie kompiuterio arba jausdamasi vieniša, nauda nebeatrodo tokia didelė.

Praėjusią savaitę Lina biure vėl pradėjo pasakoti ilgą istoriją apie savo savaitgalį. Kažkuriuo metu supratau, kad jau dešimt minučių nekalbame apie darbą. Anksčiau būčiau susierzinusi. Šį kartą išklausiau, nusijuokiau ir tik tada grįžau prie kompiuterio.

Pusmetį dirbdama iš namų supratau vieną dalyką: labiausiai pasiilgau ne paties biuro, o paprasto jausmo, kad esu tarp žmonių. Net tų mažų, kartais erzinančių pokalbių, kurie anksčiau atrodė kaip laiko švaistymas. Pasirodo, ne viską gyvenime verta matuoti sutaupytomis minutėmis.

Ką verta žinoti prieš pereinant prie nuotolinio darbo?

Darbas iš namų gali turėti daug privalumų – sumažėja kelionių išlaidos, lengviau planuoti dieną, o kai kuriems žmonėms ramioje aplinkoje paprasčiau susikaupti. Tačiau ilgainiui gali atsirasti ir sunkumų, apie kuriuos iš pradžių nesusimąstome. Ypač jeigu darbas tampa pagrindine bendravimo su kitais žmonėmis vieta, o namuose nėra galimybės įsirengti atskiros darbo erdvės.

Vienas svarbiausių dalykų – aiškios darbo valandų ribos. Jeigu kompiuteris nuolat įjungtas, o darbiniai pranešimai pasiekia net vakare, gali atsirasti jausmas, kad darbo diena niekada nesibaigia. Todėl verta nusistatyti aiškią pradžią ir pabaigą, suplanuoti pertraukas ir po darbo nebegrįžti prie užduočių, nebent to iš tiesų reikalauja pareigos.

Ne mažiau svarbus bendravimas. Jeigu daugumą dienų praleidžiate vieni, naudinga iš anksto susiplanuoti susitikimus su draugais, kolegomis ar artimaisiais. Net trumpas pasivaikščiojimas, pietūs su kitu žmogumi ar dalyvavimas bendruomenės veikloje gali padėti išvengti socialinės izoliacijos.

Taip pat verta aiškiai paaiškinti šeimos nariams, kad darbas namuose nėra laisvalaikis. Nors fiziškai esate namuose, darbo valandomis turite tas pačias pareigas kaip ir biure. Nuolatiniai prašymai sutvarkyti buitinius reikalus gali blaškyti dėmesį, ilginti darbo dieną ir sukelti konfliktų.

Jeigu jaučiate, kad visiškas nuotolinis darbas pradeda varginti, nebūtina iš karto grįžti į biurą penkioms dienoms per savaitę. Jei darbdavys ir darbo pobūdis leidžia, galima apsvarstyti hibridinį modelį, kai dalį laiko dirbama namuose, o dalį – darbo vietoje.

Galiausiai svarbu stebėti savo savijautą. Jeigu ilgą laiką jaučiate vienatvę, nuolatinį nuovargį, prastai miegate ar nebesugebate atsipalaiduoti po darbo, verta iš naujo įvertinti kasdienę rutiną ir prireikus pasikalbėti su specialistu.

Nuotolinis darbas nėra nei savaime geresnis, nei blogesnis už darbą biure. Vieniems jis suteikia daugiau laisvės ir ramybės, kitiems ilgainiui ima trūkti gyvo bendravimo ir aiškios dienos struktūros. Todėl svarbiausia ne tai, kiek laiko sutaupote nevažiuodami į darbą, o tai, ar naujasis gyvenimo ritmas iš tiesų leidžia jaustis geriau.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.