Kodėl darbo draugai dingsta po atleidimo: psichologai paaiškina, kodėl tai nebūtinai išdavystė

Kai dirbame kartu, kai kurie žmonės labai greitai tampa artimi. Su jais geriame kavą, juokiamės iš tų pačių vidinių juokelių, kartu išgyvename įtemptus terminus, aptariame vadovų sprendimus, skundžiamės krūviu ir kartais pasakome daugiau, nei pasakytume seniai pažįstamiems draugams.

Todėl labai skauda, kai po išėjimo iš darbo arba atleidimo tie žmonės staiga nutolsta. Iš pradžių dar būna pažadai susitikti. „Būtinai parašysiu“, „reikės kavos“, „nepameskim ryšio“. Bet po kelių savaičių pokalbiai retėja, žinutės lieka be atsakymo, o žmogus, su kuriuo kasdien kalbėjotės, pamažu tampa tik vardu socialiniuose tinkluose.

Toks nutolimas dažnai priimamas asmeniškai. Atrodo, kad draugystė buvo netikra, kad jūs buvote reikalingi tik tol, kol sėdėjote tame pačiame biure ar priklausėte tai pačiai komandai. Tačiau psichologai siūlo į tai pažvelgti švelniau. Ne kiekvienas ryšys turi tęstis visą gyvenimą, kad būtų buvęs tikras.

„Psychology Today“ rašo apie vadinamąsias vieno gyvenimo skyriaus draugystes – santykius, kurie atsiranda konkrečiame etape, padeda jį išgyventi, suteikia artumo, bet vėliau natūraliai išblėsta, kai pasikeičia aplinkybės. Tokia draugystė nėra nesėkmė vien todėl, kad ji nesitęsė iki senatvės. Ji galėjo atlikti labai svarbų vaidmenį būtent tada, kai jos labiausiai reikėjo.

Kodėl darbe ryšiai taip greitai tampa artimi

Darbo draugystės dažnai atsiranda labai natūraliai. Žmonės nebūtinai sąmoningai pasirenka vieni kitus kaip artimiausius draugus, tačiau juos sujungia kasdienybė. Ta pati virtuvėlė, tie patys susitikimai, tie patys projektai, ta pati įtampa ir tas pats jausmas, kad „tik mes suprantame, kas čia iš tikrųjų vyksta“.

Sociologas Scottas Feldas dar 1981 m. aprašė idėją, kad socialiniai ryšiai dažnai formuojasi aplink bendrus „židinius“ – vietas, veiklas ar struktūras, kurios reguliariai suveda žmones. Darbas yra vienas stipriausių tokių židinių, nes jis suteikia ne tik fizinę ar virtualią erdvę, bet ir bendrą ritmą, temas bei priežastis nuolat bendrauti.

Kol tas židinys egzistuoja, ryšį palaikyti lengva. Nereikia specialiai planuoti susitikimo, nes žmogus ir taip yra šalia. Nereikia galvoti, nuo ko pradėti pokalbį, nes kasdien atsiranda naujų darbo situacijų. Nereikia daug pastangų, kad draugystė atrodytų gyva.

Viskas pasikeičia tada, kai vienas žmogus išeina. Bendras kontekstas dingsta. Nebėra tų pačių susitikimų, tų pačių problemų, tų pačių pokalbių po pietų. Ryšys, kuris anksčiau laikėsi beveik savaime, dabar reikalauja sąmoningo darbo: parašyti, susitarti, rasti laiką, susitikti jau nebe dėl darbo, o dėl pačios draugystės.

Ir tada paaiškėja, kad ne kiekvienas darbo ryšys turi pakankamai pagrindo gyventi toliau.

Šių dalykų geriau neaptarinėti nei su draugais, nei su šeima

Kodėl tai ypač skauda po atleidimo

Kai žmogus pats ramiai keičia darbą, kolegų nutolimas dažnai atrodo natūralesnis. Tačiau po atleidimo tas pats procesas gali būti daug skausmingesnis. Atleidimas dažnai paliečia savivertę, saugumo jausmą ir priklausymo komandai pojūtį. Žmogus ne tik praranda darbą – jis praranda ir kasdienę aplinką, kurioje buvo matomas.

Todėl buvusių kolegų tyla gali skambėti kaip dar vienas atmetimas. Atrodo, kad iš pradžių netekote darbo, o paskui dar ir žmonių, kurie buvo šalia. Tai gali kelti pyktį, liūdesį, gėdą ar klausimą, ar tie santykiai apskritai buvo nuoširdūs.

Kartais atsakymas tikrai nemalonus: kai kurie ryšiai buvo labiau patogūs nei gilūs. Tačiau dažnai nutolimą lemia ne abejingumas, o gyvenimo inercija. Buvę kolegos lieka senoje sistemoje. Jie vis dar turi naujus terminus, naujus susitikimus, naujus rūpesčius, naujas vidines istorijas. Jūs tuo metu jau esate kitame etape, net jei emociškai dar nespėjote iš jo išeiti.

Kai kurie žmonės vengia parašyti, nes nežino, ką pasakyti. Kiti jaučiasi nejaukiai, ypač jei jūs buvote atleistas, o jie liko. Dar kiti nuoširdžiai planuoja susitikti, bet tas „kada nors“ taip ir neateina. Tai nebūtinai pateisina tylą, tačiau padeda jos nelaikyti galutiniu įrodymu, kad buvote nesvarbūs.

Draugystės išblėsimas ne visada reiškia, kad ji buvo netikra. Kartais ji tiesiog buvo stipriai susieta su vieta, laiku ir bendromis aplinkybėmis.

Ar verta bandyti atkurti ryšį?

Kartais taip. Ne kiekvienas nutrūkęs ryšys turi būti automatiškai paleistas. Jei tikrai pasiilgote konkretaus žmogaus, o ne tik seno gyvenimo etapo, galima parašyti paprastai ir be spaudimo. Pavyzdžiui, kad prisiminėte jūsų pokalbius ir būtų smagu kada susitikti kavos.

Svarbiausia sau sąžiningai atsakyti, ko iš tikrųjų ilgitės. Galbūt jums trūksta to žmogaus humoro, palaikymo ar būdo klausytis. Bet gali būti, kad ilgitės ne jo, o laikotarpio, kai turėjote aiškią rutiną, komandą, pažįstamą darbo vietą ir jausmą, kad priklausote kažkam konkrečiam.

„Psychology Today“ pabrėžia, kad kartais praėjusių draugysčių prisiminimai guodžia net tada, kai paties ryšio nebėra. Mes galime ilgėtis ne tik žmogaus, bet ir to, ką jis simbolizavo: karjeros pradžią, jaunystę, drąsą, sunkų etapą, kurį pavyko išgyventi, arba laiką, kai viskas atrodė paprasčiau.

Jei parašote ir žmogus atsako šiltai, ryšys gali įgyti naują formą. Gal jis nebebus toks kasdienis kaip darbe, bet taps ramesnis, brandesnis, mažiau priklausomas nuo bendros aplinkos. Jei atsako šaltai arba neatsako visai, tai taip pat yra atsakymas. Skaudus, bet padedantis nustoti kabintis į tai, ko kitas žmogus nebepalaiko.

Kaip paleisti be kartėlio

Paleisti nereiškia apsimesti, kad nieko nebuvo. Priešingai – galima pripažinti, kad ryšys buvo tikras ir svarbus, net jei jis nebeturi ateities. Gal tas žmogus padėjo išgyventi sunkų projektą. Gal buvo šalia, kai darbe jautėtės vienišai. Gal kartu juokėtės tada, kai kitaip būtų buvę sunku ištverti dieną.

Tai turi vertę. Net jei šiandien nebesusirašote.

Brandesnis būdas žiūrėti į tokius santykius yra ne klausti, kodėl jie netapo draugyste visam gyvenimui, o paklausti, ką jie davė tuo metu. Ar tas žmogus padėjo jums augti? Ar palaikė sunkiu momentu? Ar leido jaustis mažiau vieniems? Ar kartu išgyvenote etapą, kuris be jo būtų buvęs sunkesnis?

Jei taip, vadinasi, ryšys nebuvo beprasmis. Jis tiesiog turėjo savo laiką.

Socialiniai tinklai šį procesą apsunkina, nes sukuria iliuziją, kad visi žmonės turi likti pasiekiami amžinai. Galite matyti buvusių kolegų nuotraukas, jų naujus darbus, keliones, gimtadienius, bet iš tikrųjų nebebūti jų gyvenimo dalimi. Tai keistas tarpinis jausmas: žmogus lyg ir šalia, bet kartu labai toli.

Todėl kartais sveika ne gaivinti kiekvieną seną ryšį, o leisti jam likti ten, kur jis priklauso – praeityje. Ne su pykčiu, ne su pažeminimo jausmu, o su dėkingumu.

Ne visi draugai turi eiti su mumis iki pabaigos. Vieni lieka visam gyvenimui, kiti ateina vienam etapui. Darbo draugai dažnai priklauso būtent tai antrai grupei. Jie gali būti labai svarbūs, labai artimi ir labai tikri, bet vis tiek laikini.

Po atleidimo ypač norisi įsikibti į seną pasaulį, nes jis dar visai neseniai buvo jūsų kasdienybė. Tačiau kartais tikras atsigavimas prasideda tada, kai pripažįstame: tas skyrius baigėsi. Jame buvo žmonių, kurie padėjo jį išgyventi, bet naujam gyvenimo etapui reikės naujų atramų.

Buvę kolegos gali dingti ne todėl, kad jūs nieko nereiškėte. Kartais jie dingsta todėl, kad priklausė laikui, kuris jau praėjo. O tai, kas praėjo, nebūtinai buvo netikra.